vykintokeliai.lt | 2018 m. gruodžio 31 d.
„1919 m. sausio 1 d. [trečiadienį], vokiečiams baigiant kraustytis iš Vilniaus ir 15 val. 30 min. nuėmus nuo Gedimino pilies bokšto savo vėliavą, komendanto pareigas ėjęs [Kazys] Škirpa įsakė komendantūros adjutantui [Petrui] Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus, Šv. Jurgio g. 13, ir, išgavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautišką vėliavą, skubiai vykti į Gedimino kalną.
Tuo tarpu Škirpa nuvyko už Žaliojo tilto, į artilerijos kareivines, paimti garbės sargybą iš 7 žmonių. Greitu laiku visi buvo prie Gedimino pilies. Čia pareikalavus, pilies sargas atidarė bokšto duris, kur einantis komendanto pareigas karininkas Škirpa, komendantūros adjutantas Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius trise užlipo ant bokšto viršaus. Stipriai pririšę prie vielos vėliavą, pakėlė ją į bokšto stiebo viršų. Iškeltoji vėliava pagerbta šūvių saliutu. Po saliuto visi vėliavos pakėlimo dalyviai triskart sušuko: „Valio, Nepriklausoma Lietuva!‟ – rašė P. Gužas leidinyje Savanoris kūrėjas (Kaunas, 1932, p. 76–77).
Kitas šių įvykių dalyvis Stasys Butkus 1930-aisiais prisimins:
„Stovėdamas sargyboje prie ką tik Gedimino pilies bokšte iškeltos vėliavos ir pamatęs prieš save pilies griuvėsius atsiminiau senių pasakojimus. Pažiūrėjau į ginkluotą save, savo draugus sargybinius ir nuo kalno pažvelgiau į mūsų kareivines. Pasidarė nepaprastai malonu: – Štai, kur toji užkeikta lietuvių kariuomenė, apie kurią tėvai pasakojo. Ji jau keliasi! Tai mes – vergais gimę, laisvės nematę, atsikėlėme lyg iš burtų pasaulio, pamaniau. Gražiai plevėsuojanti pilies bokšte trispalvė vėliava man atrodė toji užburta pasakų karalaitė, kurios mes, savanoriai, susirinkome išvaduoti. Pajutau savyje nepaprastą pasididžiavimą. Draugai, jų išvaizda atrodė ne šių dienų kariai. Lyg būtume iš piliakalnių atsikėlę“ (Savanorių žygiai. Kaunas, 1937, t. 2, p. 6 [nežymiai redaguota]).
Su tautiniu atgimimu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje užkeiktos Lietuvos piliakalnių karalaitės tapo… karvedėmis. Padavimai apie piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos.
Tačiau S. Butkus, prieš šimtą metų stovėjęs sargyboje prie Trispalvės, negalėjo nė pamanyti, kad 2017 m. sausio 2 d., Gedimino kalno griūties akivaizdoje, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai pradės čia tyrimus ir jau kitą dieną apie 14:45 val. atras 1863 m. sukilimo vadų ir jų bendražygių palaikus.
Ir tada padavimai apie Gedimino pilies kalne miegančią kariuomenę taps nebe vien įkvepiančiais mitologiniais pasakojimais, bet ir tikra, brangiausia mūsų šalies istorija!
