Dalijamės vysk. Algirdo Jurevičiaus, Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus, pagrindinėmis mintimis, pasakytomis 2019 metų liepos 23 dieną, per mons. Vincento Jalinsko laidotuvių Šv. Mišias (daugiau apie šį kunigą skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje ČIA.
Kviečių grūdas turi kristi į žemę ir apmirti. Tik taip jis duos derlių. – Ši Kristaus išsakyta tiesa taip pat galioja ir dvasiniame gyvenime. Kasdieną turime apmirti sau, savo egoizmui, mirti nuodėmei, kad labiau gyventume Dievui.
Šiandien meldžiamės už ištikimą Viešpaties vynuogyno darbininką – monsinjorą Vincentą Jalinską. Jis jau baigė šios žemės kelionę, o mes esame laimingi, kad jį sutikome savo gyvenimo kelyje, pasinaudojome jo sukauptais dvasiniais lobiais, buvome jo sustiprinti ir paguosti.
Vos pasklido žinia apie monsinjoro mirtį, internete pasirodė tokie apibūdinimai: „iškili asmenybė; nuo jo sklido šviesa, šiluma; geras nuodėmklausys, buvo kunigas – legenda“.
Kuo gi ypatingas šis legendinis kunigas?
Visų pirma, tai jau antrosios jo laidotuvės. Prisimenu, kaip per kunigų rekolekcijas monsinjoras pasakojo savo gyvenimą. Sulaukęs pilnametystės, jau baigiantis karui, buvo paimtas į sovietinę armiją ir siunčiamas į frontą ties Berlynu. Laimei, karas baigėsi nespėjus jo daliniui pasiekti fronto. Vyraujant didžiuliam chaosui, į namus buvo išsiųstas pranešimas apie jo žūtį kare. Motina jį apraudojo ir širdyje buvo palaidojusi, gedulingas Mišias užsakė už jo sielą, o jis grįžo gyvas ir sveikas.
Slėpiningai brendo ir jo pašaukimas į kunigystę. Tuomet dirbdamas Kaune jis dažnai užsukdavo į šią arkikatedrą ir ilgai praleisdavo melsdamasis prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Dangiškosios Motinos altoriaus papėdėje ir gimė jo pašaukimas. Ir toliau gilus pamaldumas Švč. Mergelei Marijai lydės jį visą gyvenimą.
Vakar, kuomet būrelis tikinčiųjų prieš Mišias meldėsi Rožinį, oficialiose maldose jie sakė ne „monsinjoras Vincentas“, bet „Vincelis“. Būtent šiuo vardu jis buvo atpažįstamas. O tai rodo didžiulę jo šilumą ir artumą žmonėms.
Savo gyvenime matęs karo baisumus, pokario sunkumus, ir ypač skaudžiai išgyvenęs Dievo ujimą iš viešo gyvenimo, Vincelis visuomet atrasdavo paguodos žodį kiekvienam jo stokojančiam. O tas jo dažnai kartojamas kreipinys „Brangusis mano…“ ištirpdydavo visus bendravimo barjerus.
Jam teko sunki pareiga iš uždarytos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios (Soboro) išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą. Kaip turėjo jaustis jaunas kunigas, per visą Laisvės alėją apsiverkęs eidamas ir po paltu nešdamas Dievą iš uždarytos bažnyčios?..
Nors Bažnyčia ir buvo persekiojama, Vincelis nesidavė užverbuojamas, bet visuomet ieškojo vis naujų kelių, kaip žmones sudominti, patraukti prie Dievo. Viena iš tokių sielovados naujovių buvo kunigo meilė gamtai. Tarnaudamas Pajevonio bažnyčioje, jis pasirūpino, kad prie bažnyčios augtų daug įspūdingų ir retų augalų, o prie klebonijos įkūrė vos ne zoologijos sodą, kuriame buvo apie 80 įvairių rūšių gyvūnų. Norinčius pamatyti tą gamtos kampelį, pasitikdavo pats klebonas ir pasakodavo apie Dievą, gamtos Kūrėją. Žymiausias iš visų klebono gyvūnų buvo kalbanti papūga. Net bedieviams lūpos atvėpdavo, kai papūga imdavo aiškinti giliausią teologinę tiesą – „Dievas yra“.
Dievas yra! – Ir Jis yra mylintis asmuo, dėlto verta apmirti šiam pasauliui, atiduoti gyvenimą Evangelijos tarnybai. Kad iš to kiltų daug vaisių. Kartais žmonės nemoka žodžiais išreikšti to, ką jie gavo iš kunigo. Štai vienas internautas labai paprastai, bet taikliai apibūdino monsinjoro reikšmę savo gyvenime: „Jis parodė mums Dievą“.
Dvasininko gyvenime nėra taip jau labai svarbūs suteiktų sakramentų skaičiai, kiek tai, ar mes esame tie, kurie rodo Dievą, tie, kurie veda žmones pas Dievą. Vargas mums, jei tapsime tais, kurie užstoja ar užtamsina Dievą. Šiuo atžvilgiu monsinjoras buvo skaidrus.
Jėzus Evangelijoje mini ir atlygį už nuoširdų tarnavimą: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“. Viešpaties pašauktas kunigystei, monsinjoras Vincelis tesidžiaugia dangaus laime. O mes, dėkodami Dievui už jo tarnystę, melskime, kad Viešpats ištikimąjį savo tarną apdovanotų amžina laime.