Jūsų dėmesiui siūlome Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko kalbą, pasakytą per gedulingas Šventąsias Mišias atsisveikinant su bendražygiu, sąžinės ir politiniu kaliniu Petru Cidziku.
Broli Petrai, didis Lietuvos Kary, lenkiasi Tau visa Lietuva, nes visus stebina Tavo aukos didybė. Šiomis dienomis pilna žiniasklaida žinių apie Tave. O praeityje dar daugiau: ne kartą Tu stebinai visą pasaulį.
Kokia nuostabi Lietuva, kad vis išaugina tokios tvirtos dvasios žmones! Todėl tiesiog norisi klauptis ir dėkoti, dėkoti Dievui, kad Jis mūsų Tėvynei vis duoda didvyrius. Tad šiose Mišiose ypač dėkoju Dievui, kad davė Tave Lietuvai.
Tavyje, broli Petrai, nuolat matėme tarsi atgijusius mūsų sukilėlius. Tu įvykdei, taip, Tu įvykdei vieno garsiausių sukilimo vadų kunigo Antano Mackevičiaus žodį, ištartą jį nuteisusiems pakarti caro budeliams: „Jei neduosite Lietuvai laisvės, atsiras kitas Mackevičius ir padarys tai, ko aš nespėjau“. Taip, Tu broli Petrai, pratęsei Mackevičiaus žygį, stojai į tą sukilėlių už Lietuvos laisvę eilę.
Nors jaunystėje studijos Tau žadėjo gražią ir tikrą ateitį, Tu ėmei rašyti eiles apie Lietuvos laisvę ir platinai Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, tad buvai suimtas ir ilgai, ilgai tardytas KGB tardymo izoliatoriuje. Nepavyko Tavęs palaužti, todėl nuteisė Tave 4 metus kalėti baisiojoje Černiachovskio disidentų kankinimo psichiatrinėje, siekdami Tave sugniuždyti, palaužti. Po to dar pusmetis Naujosios Vilnios psichiatrinėje. Kankinimas stipriais medikamentais palaužė Tavo fizinę sveikatą, bet ne dvasią. Tad išėjęs į laisvę nenurimai, vėl kovojai, rašei protesto laiškus, prisijungei prie Lietuvių laisvės lygos, pasirašei tą garsųjį 45-ių pabaltiečių memorandumą dėl fašistinės Vokietijos ir komunistinės sąjungos (Molotovo-Ribentropo) sandėrio, minint jo keturiasdešimtmetį. Todėl vėl buvai uždarytas psichiatrinėje. Po Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto protesto, skelbto per visą pasaulį, po mėnesio buvai paleistas.
Ir šiandien plinta daugybė nuotraukų, kuriose matome Tave mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d. kartu su Nijole Sadūnaite, Juliumi Sasnausku ir kitais. Jie ir šiandien kartu su Tavimi. Nuskambėjo, nuskambėjo tada per visą pasaulį tas garsusis mitingas prieš Pabaltįjį pardavusį Molotovo-Ribentropo paktą.
Kai suėmė pagrindinius Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vadus kun. Svarinską ir Tamkevičių bei nužudė kun. Juozapą Zdebskį, Tu su bendrininkais įkūrei „Politkalinių gelbėjimo grupę“ ir 1988 m. rugpjūčio 16-ją pradėjai badauti prie Vilniaus katedros už politinių kalinių ir Mažosios Lietuvos išlaisvinimą ir net mėnesį kryžiumi gulėjai ant aikštės grindinio. Ta penkiasdešimties dienų bado akcija nuskambėjo per visą pasaulį, sulaukė ypatingo dėmesio Vakaruose. Ten prie komunistinių ambasadų tūkstančiai protestavo. Tu laimėjai: 1988-ais buvo paleisti kun. Svarinskas ir Tamkevičius. Ne tik gyvenime Tu toks artimas su Svarinsku. Net mirei tuoj pat po Svarinsko minėjimo Karininkų ramovėje. Kaip gražiai ir tiksliai tai pastebėjo Nijolė Sadūnaitė: „Svarinskas pasiėmė bendražygį Petrą, nes, matyt, ir ten, amžinybėje, trūksta pajėgų“.
Ne, negaliu aš čia suskaičiuoti visko, ką Tu iškentėjai, pernelyg ilgai nusitęstų šios laidotuvės. Juk iki Nepriklausomybės buvai ilgiau ar trumpiau 6 kartus suimtas ir 7 kartus krėtė Tavo kambarėlį. Niekada neturėjai ramybės. Bet ir atkūrus Nepriklausomybę nebuvai ramus. Visi žinome, kokia sudėtinga buvo padėtis paskelbus Lietuvai Nepriklausomybę: tai okupantų blokada ir ypač 1991 m. pradžia. Premjerei padidinus kainas, „Jedinstva“ kurstė neramumus, grasino užimti Seimą, sujudo ir karinis miestelis. Tada Tu priprašei Vilniaus stačiatikių metropolitą prabilti į rusų kareivius iš Seimo rūmų lango…
Ir vėliau nenustojai rūpintis Mažosios ir didžiosios Lietuvos reikalais. Stebinai pasaulį eidamas per Maskvą ir per Mažąją Lietuvą. Su 2,5 metro dydžio kryžiumi Lietuvos trispalvių apsuptyje su palyda Tu taip iškilmingai ėjai per Rusijos miestus ir miestelius, per Maskvą iki pat KGB būstinės ir bažnytėlės šalia tos būstinės Liubiankoje. Ir vėl su tuo pačiu kryžiumi per Karaliaučiaus kraštą. Tu pats sakei, kad taip judinai Rusijos laisvės judėjimą, taip šventinai kryžiumi tą šalį, sklaidei jos šėtonišką užkratą ir silpninai jos galias, kad būtų lengviau Lietuvai.
Kas Tau, broli Petrai, gali atlyginti už tokią Lietuvos laisvinimo auką, už viso gyvenimo auką? Tik Dievas, Tik Aukščiausias. Juo visada ir pasitikėjai, ir rašydamas protestus, ir kentėdamas kankinimus, ir badaudamas, ir nešdamas kryžių, ir statydamas kryžius bei aukurus. Todėl aš tikiu, kad Tavęs laukia teisumo vainikas, kaip išsireiškia apaštalas Paulius (2 Tim 4,8).