Vytautas Kaladė: „Romas visada buvo mūsų širdyse!“

Gegužės 14 d. minimos 42-osios Romo Kalantos susideginimo, taip pat netrukus po šio įvykio Kaune prasidėjusio ir keletą dienų trukusio keliatūkstantinės žmonių minios protesto prieš sovietinę sistemą metinės. Nors visi šie įvykiai sovietinių ideologų anuomet traktuoti vien tik kaip „chuliganų siautėjimas“, tačiau istoriniai dokumentai liudija ką kita – tai būta spontaniškos, tačiau sąmoningos pilietinės pozicijos išraiška.

Tai liudija ir vieno aktyviausių šių įvykių dalyvio, 1947 m. gimusio Kauno dramos teatro scenos motoristo Vytauto Kaladės laikysena ir paskutinis jo žodis baudžiamojoje byloje dėl „kalantinių“ įvykių 1972 m. spalio 9 d. Net visagaliam teismui, anot istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, V. Kaladė reiškia atvirą kaltinimą sovietų režimui: „Jaunimo laisvės apribojimas pasireiškė tuo, kad milicijos darbuotojai neleido nešiotis tranzistorių, kirpo ilgus plaukus. Suprantu, kad žmogus turi taikytis prie kitų, bet jis gali turėti kai ką savo…“

Šie paprasti jauno žmogaus žodžiai liudija ne tik individo maištą prieš aukščiausią autoritetą, bet simboliškai pratęsia pokario partizanų kovas, disidentų veiklą ir ženklina naujosios kartos amžiną ir prigimtinį laisvės siekį.

„Didžiai gerbiamas teisme, aš pasinaudoju man, kaip kaltinamajam, suteikta teise į paskutinį žodį.

Gegužės mėnesį 14 dieną Kaune, miesto sodelyje, ugnis atėmė gyvybę Romui Kalantai. Tai labai skausminga mirtis tokiam jaunam vaikinui, kupiname tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų. Rodos, gyvenk, mylėk ir ieškok gyvenime savo vietos. Bet Romas savo gyvenimą nusprendė dėl jam vienam tiksliai žinomų priežasčių užbaigti ugnyje. Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje, bet ta širdis amžiams nustojo plakusi. Pats tragiškas mirties faktas pritraukė žmonių minią į miesto sodą. Jų niekas neorganizavo, nedezorientavo, jie ėjo į susideginimo vietą su liūdesiu veiduose ir įvairiais jausmais širdyse. Jiems, kaip ir visiems kitiems, nebuvo žinoma tikslūs R. Kalantos mirties motyvai. Bet jie ėjo ir ėjo. Savo pagarbą velioniui minia reiškė kukliai, padėdama ant sudeginimo vietos baltų kalijų. Dar ilgai žmonės stovėjo sode sumišę, tylūs, pritrenkti tokios žiaurios mirties. Kai kurie klausdavo, kodėl jis taip? Apdegęs medis ir žemės lopinėlis apie jį, prisigėręs benzino ir Romo kvapo, akimirksniu tapo viso Kauno dėmesio centre. Žmonės ateidavo sodelin, dėdavo gėles, patylėdavo ir nueidavo toliau gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti. Žemė, žemė, kuri girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą, kuri girdėjo jo širdies silpstantį plakimą, apsidengė gležnais gėlių žiedais.

Man labai norisi, didžiai gerbiamas teisme, paklausti, ar tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pažeidė viešąją tvarką? Juk tada dar niekas netrukdė eismui, beje, mašinos ir nevažinėja per miesto sodą. Tad kodėl, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, gėlės, kurias dėjo ant susideginimo vietos tyrų jausmų skatinami, buvo mindomos, metamos į šiukšlių dėžes? Kodėl, aš klausiu, buvo imtasi priemonių, tikslu neprileisti žmonių prie susideginimo vietos? Nejau žmogus negali mirti kaip nori ir kur nori? Naivu būtų galvoti, kad susirinkę žmonės prie sudeginimo vietos bent šimtąją dalimi pažeidė viešąją tvarką.

Įsitikinę, kad jiems trukdoma prieiti prie susideginimo vietos, žmonės skubėjo prie R. Kalantos namų. Ten jau būriavosi minių minios – ne šimtas ir daugiau. Kaip kad rašo tardytojas Vilutis, Petruškevičius parengtinio tardymo protokoluose. Dvi plačios eilės žmonių iš priešingų pusių stengėsi [patekti] į vidų, veržėsi pamatyti paskutinį kartą velionį ir atiduoti jam pagarbą. Su kokiais jausmais širdyse ir mintimis ėjo jie pro karstą, žinoma jiems tik vieniems. Priešingoje gatvės pusėje buvo pristoję aibės žmonių. Visi skubėjo pamatyti Romą, kuris niekam gyvenime nepadarė blogo, o ir gero gal nelabai daug spėjęs padaryti, ramus, neatpažįstamai ugnies pakeistas gulėjo karste. Ir tik iš nuotraukos, kuri kabėjo viršugalvy, žvelgė tas, kuris išėjo iš mūsų tarpo amžiams, negrįžtamai. Visi, kas norėjo dalyvauti laidotuvėse, iš tėvų sužinojo, kada Romą lydės į paskutinę kelionę.

Koks pasipiktinimas atsispindėjo žmonių veiduose, žodžiuose, gestuose, kai atėję 16 valandą į laidotuves, neberado to, kurio atėjo išlydėti.

Tada buvo norima visai miniai važiuoti į kapines, bet ir ten buvo nuimti autobusai. Visiems ir be žodžių buvo aišku, kad ne be pašalinės įtakos Romo laidotuvės buvo pagreitintos.

Nieks miniai neliepė užpildyti gatvę ir stichiškai nepasitenkinimo vedama užplūdo ją. Daugiausia jaunimas – Romo bendraamžiai. Buvo pradėta skanduoti šūkiai – TEGYVUOJA ROMAS! VALIO! Romas visada buvo mūsų širdyse! Nuotrauką! Taip šaukė jauni, taip šaukė ir pagyvenę žmonės. Taip, taip, ir pagyvenę žmonės, kuriems pirmą kartą gyvenime teko matyti, kaip mindžioja gėles, mėtė į šiukšlių dėžę, gėles, kurios buvo padėtos ant mirties vietos. Jie matė, kad įvairiom priemonėm trukdoma pagerbti velionį, kuris gyvas būdamas niekam blogo nepadarė ir kuris viso labo nė 18 metų neturėjo.

Tos, sau lygių neturinčios priemonės, kurių buvo griebtasi velionio atžvilgiu ir žmonių, kurie norėjo jį pagerbti, buvo paskutinis kantrybės lašas. Visi vieningai patraukė į miesto sodą. Kolonai dažnai tekdavo stabtelti, nes ėję iš paskos pagyvenę žmonės nespėjo eiti paskui jaunimą. Visi vieningai skandavo: „Į miesto sodą!“

Miesto sode savaime, ratu apsuko medį, prie kurio kelios dienos atgal siaubingų skausmų varstomas, ugnies sužalotas, be sąmonės gulėjo Romas. Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko atsirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi, norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dėjimą. Todėl nedvejodami ėjo prie milicijos piketo pagalba reikalauti, kad išleistų tuos, kurie dėjo gėles. Kaip jums žinoma, iš to nieko neišėjo ir dalis jaunimo grįžo į miesto sodą. Čia juos bandė grubiom priemonėm išskirstyti ir to pasėkoje gavosi visuotinės riaušės. Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė.

Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis ją išniekinti.

Aš kategoriškai nesutinku su kaltinamosios išvados redakcija, esą aš dalyvavęs Kauno įvykiuose tik todėl, kad buvau baustas 15 parų. Gegužės 18 dieną aš pats asmeniškai mačiau sulaikant vaikiną už gėlių dėjimą ant susideginimo vietos. Man buvo žinoma, kad milicijos darbuotojai kitomis dienomis net leidę sau mindžioti ir mėtyti gėles į šiukšlių dėžes. Be to, iš anksčiau man buvo žinoma, kad minėtiems pareigūnams nesvetimas grubumas. Man buvo ne kartą pareikšta, kad aš šmeižęs milicijos darbuotojus, bet kaip sako patarlė, kas daroma už sienų, tas bus žinoma… Pagrindiniais kaltininkais laikomi: aš, A. Kačinskas, R. Baužys, V. Urbonavičiūtė. Reikia pastebėti ir nusistebėti, kodėl nelaikomi kaltais tie, kurie mindė ir mėtė gėles į šiukšlių dėžes, neleido žmonėms lankyti sodelio, neleido 16 valandą išlydėti Romo Kalantos. Tai būtent tie asmenys savo netinkamu elgesiu suerzino ir suorganizavo žmones. Mano kaltė ta, kad aš kartu su kitais užtvėriau Panerių gatvę, skandavau, ėjau per Vilniaus, Laisvės alėją iki milicijos pirmoje eilėje. Nieko nemušiau, nelaužiau ir kitus neskatinau taip daryti.

Baigdamas aš apgailestauju dėl to, kas įvyko Kaune, ir gailiuosi, jei tie, kurie daužė langus, laiko mane iniciatoriumi šių veiksmų. Prašau teismą atsižvelgti į tai, kad ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose.

Ištrauka iš „kalantinių“ bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve.

Bernardinai.TV laida „Šviesos blyksnis tamsoje: Romo Kalantos auka“

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Mačiau Vytautą Sąjūdžio renginiuose

Mačiau Vytautą Sąjūdžio renginiuose. Stovėjo su plakatu, pasakojančiu apie Kalantines. Labai atrodė suvargęs. Turbūt daug jam teko gyvenime iškeltėti dėl savo drą.sos.

Ksaip dabar trūksta tokių drąsių žmonių…

1
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top