„Lietuvos žinios“
Teisingumas yra didžioji Lietuvos problema. Dėl jos nesitraukia nė alkoholizmo neganda juoda: veisiasi abejingumo ir nevilties virusas, neva nieko nepakeisi; negerėja savižudybių reitingai (šiurpiai pirmaujame pasaulyje), nelėtėja emigracija iš Lietuvos.
Čia žmonės – eilės oro uostuose – nenori gyventi ne todėl, kad panorėjo gyventi konkrečiai kitur; jie nori gyventi ne Lietuvoje. Dar nors tiek nutuokia, kad nebėga pūdymais į Rusiją.
Problema – teisingumas. Ji ne atsitiktinė, ne laikina. Paveldėta ir neįveikta, ji liko pamatinė ir sisteminė. 25 metai chroniškos ligos. Nūnai apsinuogino kaip nutirpstančio kalnyno viršūnė.
Prokurorai, prokuratūros, Generalinė prokuratūra. Ar galimi šioje srityje pokyčiai į gera?
Tuoj išgirsiu klausimą: o kas tau negera?
Pirmiausia, tai ne man. Aš (dar) nenusigeriu ir neemigruoju, neieškau virvės. Negera tai, kad teisingumo kaip viešojo intereso gynyba, kiek dar jos yra, veikia selektyviai, šališkai, susivėlusi su interesais ir interesiukais.
Tarp labai didelių išorės interesų – ir tas, kad Lietuva šiukštu negytų iš nevilties. Kad lauktų ganytojo iš Valdajaus aukštumų, galima ir taip tarti. O mažesnių asmeninių ir grupinių interesiukų knibždėte knibžda, daugybei priklausomos Lietuvos veikėjų tiesiog malonu ten vartytis.
Aš noriu, kad būtų kitaip, kad Lietuva gytų, todėl rašau. Į „Teisę žinoti“ nesiveržiu, o vien pasiklausęs pasižiūrėjęs prisimenu ir matau virtinę šios teisės paneigimų, ateinančių iš toli. Iš Valdajaus ir Pinsko, taip lengviau būtų tarti, bet ir iš mūsų pamatinių nuodėmių.
Gyvenu gana ilgai ir prisižiūrėjau vaizdelių. Pavyzdžiui, kaip institucija, kuri turėtų persekioti nusikaltimus, juos dengia.
Tai ypač ryšku didžiuosiuose rezonansiniuose dalykuose.
Nužudė įžymų žmogų, įtakingą kunigą ir aistringą kolekcininką išvogdami jo kolekciją, bet gal ir ne dėl to. Ne vien dėl to. Nužudė itin žiauriai ir stengėsi paslėpti kūną (dar gyvą į Nemuną), kad niekas niekad neiškiltų. Iškilo. Tada skubiai užkasė kaip „neatpažintą“ skenduolį ir dar suklastotame kape, kad nė ekshumatoriai nerastų. Rado. Atpažinti nebuvo problemų. O stogą žudikams meistravo ir priedangoj dalyvavo Kauno prokurorai. Kai kurie dėl to tarnybiškai nukentėjo, bet neilgam. Dangtis žmogžudystei – ne nusikaltimas.
Tame pačiame Kaune saugumo pareigūnas užčiuopė ir atskleidė savo aukštesnių kolegų didžiulę kontrabandos aferą. Tačiau kolegos užklupo ir jį patį, įėjusį į draudžiamą duomenų bazę. Išmestas iš darbo papasakojo ir skundėsi senų laikų bičiuliams (oficialiai paliudyta): „Nežinau, kas man dabar bus.“ Žinojo, ir buvo. Sprogo savo automobilyje. Dar spėjo parašyti – apie tai pasakota – patikimam aukštesniam į Vilnių, tačiau šis draugas tuoj dingo iš Lietuvos horizonto, o raportas niekad neiškilo. Tąsyk dar aukštesnis paėmė į savo rankas ir sumeistravo klaidingą, tyčia klaidinančią, tyrimo kryptį. Keliolikos metų nulis. Parodymai apie VSD korupcijos motyvą, kad ir viešai skelbti, į rankas pakartotinai įteikti, Generalinės prokuratūros vadovų „nesudomino“. Arba pernelyg gąsdino. Šiukštu netirti!
Apie Lietuvos saugumo karininko žūtį broliškoje Baltarusijoje, į kurią, į beprasmę pulkininkui neva diplomatinę tarnybėlę, buvo išgrūstas už nereikalingą patriotizmą, galima būtų rašyti tiriamąjį romaną. Tik ne rūtelių skysčiu. Tačiau kalbame apie teisingumo žūtį Lietuvoje. Tai pirmiausia įvyko Breste – pareigūnas iškrito arba išmestas pro kagėbistinio viešbučio devinto aukšto langą. Broliškos Baltarusijos tyrėjai pirmiausia pasityčiojo: pastatė dar telkšojusioje kraujo baloje ant asfalto… alaus butelį. Nufotografavo, turėjom spaudoje. Savotiškas parašas. Lietuvos valdžia paskelbė, kad visiškai pasitiki kaimynų KGB tyrimu. Vis dėlto tyrė ir Vilniaus prokurorai. Po daugybės klastojimų ir bylos marinimų galutinė išvada tokia: iškristi pro tą langą iš kambario fiziškai negalėjo; ant palangės nestovėjo; tačiau įtariamo žudiko neradome; todėl iškrito pats. No comment. Vis dėlto kažkas turėjo politiškai taip vairuoti.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt.