Kaip reta nuoširdūs ir gilūs Nacionalinio Susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus apmąstymai apie lietuvio padėtį šiame sparčiai besikeičiančiame ir vis žiaurėjančiame pasaulyje. Interviu autorius tiesiog egzistenciškai išgyvena ir autentiškai išsako tiesą, kurią suvokė didieji XIX a. Tautos žadintojai. Toji tiesa labai paprasta ir be galo žiauri: lietuviai šiame pasaulyje niekam nereikalingi, o visi, norintys užimti ir valdyti jų žemę, trokšta tik vieno – kad jie kuo greičiau išnyktų ir nesipainiotų po kojomis.
Taip buvo galvojama ir žvelgiama į lietuvius laikais, kai niekas nebuvo girdėjęs apie klimato ir kitokias krizes, o Žemėje vietos užteko visiems. Bet jau tada Lietuvos žemė buvo pernelyg gera, turtinga ir dosni kad nebūtų buvę trokštančių joje įsikurti vietoje mūsų.
Linas kviečia kiekvieną lietuvį sustoti, pamąstyti ir sąžiningai paklausti savęs: tai ko galime tikėtis nieko nedarydami dabar, kai sausrų ir skurdo vejami iš savo dykumėjančių regionų šimtai milijonų klajoklių pajudėjo į masinio persikraustymo žygį ir pirmąsias jų minias jau matome besiveržiančias pro skiedrinius Lietuvos sienos vartus?
Interviu aiškiai pasakoma: lietuvis dar turi galimybę pakilti nuo sofos ir juos stabdyti. Ir šį kartą tai iš tiesų paskutinė galimybė.