Linas Karpavičius. Tai gali būti paskutinė lietuvio galimybė

www.respublika.lt

Kai sakosi pasiilgęs tikro miško, net pėdas badančių ražienų, kai džiaugiasi suradęs tikro kaimiško sviesto plytą, kai išsiduoda norėjęs išmauti į …Bostvaną, kažkelinta sielos ląstele jis primena atsiskyrėlį rašytoją, gyvenusį miške. Bet visuomenininkas Linas Karpavičius, istorijos mokytojas pagal išsilavinimą, nei išlėkė į egzotišką Bostvaną, nei iškurnėjo kitais, lietuvių nuzulintais, maršrutais, – gyvena kaime, Trakų rajone, perka tikrą, močiutės sumuštą sviestą ir galbūt vienintelis tikras ryšys su amerikiečių rašytoju Toro yra tas, kad jie sutartinai svarbiausiu matu, vertindami  visuomenės ir valstybės santykius laiko moralumą. 

Šit jūs mieliau perkate maisto produktus  ne parduotuvėje, bet iš ūkininkų. Tai darote iš meilės sodiečiui?

Ne visai. Atsimenu, kaip aš, vaikas, sėdžiu prie virtuvės lango ir žiūriu į keliuką, kuriuo eina močiutė. Sulinkusi (anuomet močiutės būdavo labai sulinkusios, matyt, nuo darbų), su lazdele pasiramsčiuodama eina autobusų stotelės link, bet eina tokiu tempu, kad aš, vaikas, paskui ją nespėčiau, – man reikėtų pasibėgėjant eiti. Po dviejų valandų iš bažnyčios ji grįždavo autobusu, išlipdavo ir vėl matydavau, kaip ji eina kilometrą iki savo namų tuo pačiu žingsniu. Pala, galvoju, o kodėl aš dabar nematau taip spėriai žingsniuojančių močiučių, dabar tik ir girdžiu: sąnariai sąnariai, sąnariai… Deja, nebegaliu močiutės paklausti, kaip nesusidėvėjo jos sąnariai…

Greičiausiai taip ir yra, greičiausiai, mitybos įpročiai turi įtakos sąnariams, tik turbūt net kokybiškas maistas negali garantuoti ramybės sielai…

(Juokiasi.) Kokybiškas maistas, žinoma, nėra ir negali būti gyvenimo prasmė. Tik ne veltui sakoma, kad sveika siela, mintis esti tik sveikame kūne. Būna, suvalgius vieną produktą, traukia pagulėti, o suvalgius kitą – leki kaip ant sparnų. Jauni skubantys žmonės valgo daug „greito“ maisto ir nesiskundžia, nes jaunas organizmas dar sugeba neutralizuoti jo pasekmes, tačiau tai truks ne amžinai. Panašiai kaip cigaretė ar stiklelis, nuo kurių pradžioje žmogus lyg ir nejaučia blogio poveikio, bet po keliolikos metų gali tapti didele bėda. Kai prastu maistu užnuodijame organizmą, kitaip tariant, kai sutrinka mūsų sveikata,  mums neberūpi nei savo paties dvasia, nei valstybė, nei visuomenės reikalai,  mums rūpi,  kaip  išgyventi ir kaip susitvarkyti su  sveikatos problemomis.

Pagal tai, kaip jums rūpi visuomenės ir valstybės reikalai, galėčiau įtarti, kad sveikata nesiskundžiate. Taigi jūs radote būdą, kaip apsaugoti savo organizmą nuo prasto maisto. Gal radote  būdą, kaip apsisaugoti ir nuo propagandos, kuri užgriūna vos įsijungus radiją, televizorių ar internetą?

Liūdnai pagarsėjusį lozungą „tikiu mokslu“ galėtume drąsiai keisti šūkiu „tikiu televizoriumi“, – mūsų dienomis dalis žmonių daugiau pasitiki televizoriumi, nei savo galva. Dar Z. Bzežinskis sakė, kad greitai žmogus prisimins tik tai, ką girdėjo vakaro žiniose. Mūsų švietimo sistema, pagrįsta testavimo, o ne protavimo, ne priežasties-pasekmės ryšio paieška, ugdo tarnybinio žmogaus tipą, kuriam nekyla nereikalingų klausimų. Kai matai pilnus autobusus jaunuolių, įbedusių akis į mobiliuosius telefonus, galvoji, kad toks žmogaus tipas jau sukurtas – gal jau gyvename biorobotų su instaliuota tam tikra operacine sistema laiku? Vergas, kuris nesuvokia, kad yra vergas, nėra pavojingas, jis priima savo padėtį, kaip normalią būseną. Tik svarbu, kad būsimasis vergas, prie to būtų pratinamas nuo mažens. Tam dirba visa šiandieninė švietimo sistema: kad vaikui viskas būtų paaiškinta taip „kaip reikia“, nors gyvenimas kupinas paslapčių ir neatsakytų, gal net kartais neatsakomų klausimų. Visi atsakymai padedami „ant lėkštutės“, nors vaikus reikia mokyti kelti klausimus, abejoti ir patiems ieškoti atsakymų.

Pagal specialybę esu istorijos mokytojas, domiuosi, kaip buvo manipuliuojama istorine sąmone per paskutinius, švelniai tariant, du šimtus metų. Maždaug nuo Napoleono karų galima atrasti labai daug istorinių faktų su tam tikrais nukrypimais nuo oficialios istoriografijos. Karalienės Elžbietos II dėdė Eduardas VIII, būsimasis karūnos paveldėtojas, pirmą kartą britų monarchijos istorijoje atsisakė savo įgaliojimų dar iki oficialiai žengiant į sostą. Ir viskas – dėl meilės. Jis įsimylėjo nekilmingą moterį, amerikiečių kino artistę V. Simpson  ir iškėlus jam ultimatumą – arba sostas, arba moteris, – pasirinko moterį ir išvyko iš Anglijos į laimingą kelionę. Kokia romantiška istorija, tiesa?

Iš tikrųjų viskas buvo daug proziškiau: sosto įpėdinis buvo didelis hitlerinės Vokietijos simpatikas ir Anglijos vyriausybė galėjo su tokiu karaliumi save įvaryti į kampą. Jis buvo rakštis, ir buvo nutarta jo neprileisti prie sosto. Ryšys su išsiskyrusia moterimi buvo tik pretekstas, nors ir jis suvaidino tam tikrą reikšmę. 1937 metais jis išvyko iš šalies, ir tik 1950 metais jam buvo leista grįžti į Britaniją. Tokių pavyzdžių, kai oficialioji istoriografija pateikia vieną versiją, bet šalia jos egzistuoja kitos interpretacijos, yra gana daug. Ar ne keista, kad 1917 m. bolševikams, turintiems savo gretose 30 tūkst. narių, pavyko užgrobti valdžią Rusijoje, jei eserai (socialistai revoliucionieriai), turėdami milijoną narių, to neįstengė padaryti.

Kai pradedi knaisiotis, skaityti baltųjų karininkų atsiminimus, monografijas apie Kolčaką, Denikiną, apie jų  pasipriešinimą, supranti, kad bolševikai gavo labai didelę Vakarų paramą. Tai nebuvo parama resursais: Kolčakas pas „sąjungininkus“ Vakaruose užsako šautuvų (jo frontas buvo Rytuose, Sibire, Denikino – pietuose), o gauna šovinių, Denikinas, prašęs šovinių – gauna šautuvus, – oi, sumaišėm netyčia… (Ar tai neprimena dabar karo Ukrainoje, kada ištisai vėluojama tiekti ginkluotę ukrainiečiams, – ji gaunama tada, kai  priešas gerai įsitvirtina ir apsikasa?) Neleido Vakarai baltiesiems laimėti pilietinio karo, štai ir viskas; toks buvo politinis užsakymas – sugriauti imperijas ir niekas negalėjo leisti net menkiausios galimybės joms atsikurti bet kokia forma. Pirmasis pasaulinis karas sugriovė 4 imperijas. Bet mums tai buvo istorinė galimybė. Ir Lietuva ją išnaudojo 1918 metais, sukurdama nacionalinę valstybę.

Vis tiek smalsu: radot kaip gintis nuo blogo maisto, nuo manipuliacijų, o kaip gintis nuo blogybių, kurias skleidžia kad ir mūsų išrinktoji valdžia: nuo vaikų tvirkinimo programos mokykloje, leftistinės cenzūros, vienalyčių šeimos iki tolesnio valstybės pamatų ardymo (turiu galvoje šviežią Seimo pirmininkės siūlymą panaikinti Lietuvos švietimo tarybą, sujungti Valstybinę lietuvių kalbos ir kultūros paveldo komisijas su Etninės kultūros globos bei Nacionalinėmis sveikatos ir šeimos tarybomis)?..

Daug pasipriešinimo formų mes neturime. Visos yra mūsų Konstitucijoje. Kitų mes nei išgalvosime, nei galime išgalvoti. Aš manau, nereikia į viską žiūrėti liūdnomis akimis, yra ir geroji pusė: daug žmonių vaduojasi iš letargo, didelė jų dalis praregėjo, supratę, kas vyksta ir kas dar gali įvykti. Kokius nori priiminėk įstatymus, kokią nori propagandą pasitelk jiems pateisinti, bet jei pagaliau atsiras kritinė jai nepasiduodanti žmonių masė, jos valios palaužti bus neįmanoma.

Buvo mano gyvenime momentas, kai, atrodo, ir aš, žinantis atsakymus į kasdienius klausimus, buvau sutrikęs ir dvejojau: o gal priimti viską už gryną pinigą, kas oficialioje žiniasklaidoje ir iš aukštų tribūnų skiedžiama, gal beprasmiška priešintis, jei sudaromas įspūdis, kad kone visi aplinkui toms kalboms pritaria ir vieną tiesą garbina… buvo net šmėstelėjusi mintis išvykt iš Lietuvos ir nesvarbu kur, gal net į Bostvaną (gal ten irgi ne pyragai, bet mažiau širdį skaudės, šalis tai ne sava), bet sulaikė mano sekėjų socialiniuose tinkluose reakcija. Linai, o kaipgi mes, klausė jie, mes skaitom tave, tu palaikai mūsų dvasią, tu esi mūsų atspirtis. Tada supratau, kad yra žmonių, kurie yra mano atrama, ir yra žmonių, kuriems tokia atrama esu aš. Taip susidaro savotiška siena žmonių, kurią pralaužti labai sunku ar net neįmanoma, bet, žinoma, bus bandoma tai padaryti. Bus bandoma varžyti veiklą net socialiniuose tinkluose. Na, o mes, ieškosime kitų formų,  neleisdami suskaidyti bendraminčių grandinės.

Bandymas suskaidyti vyksta nuolatos ir ne tik skatinant patyčias vienos tiesos nepripažįstančių atžvilgiu. Paimkime lyčių lygybės programą, kurią bandoma prastumti per visas instancijas: ar agresyvusis feminizmas nėra moteris prieš vyrus ir vyrus prieš moteris nuteikianti utopija? 

Feminizmas yra globalizmo išradimas. Akivaizdu, kad juo siekiama sugriauti mums suprantamą šeimą, kuri remiasi vyro ir moters papildomumu. Kiekvienos šeimos šerdis yra moteris, nes, mano nuomone, tik moters galioje išsaugoti šeimą arba ją sugriauti, tačiau ištraukus moterį iš jos, vaikai tampa savotiškais beglobiais ir valstybei atsiveria galimybės kėsintis į tėvų teisę auklėti savo vaikus. Tad galutinis feminizmo tikslas toks ir yra – sugriauti tradicinę visuomenę ir sukurti ją iš savanaudiškų žmonių, kurie būtų priversti daug dirbti ir greitai išleisti uždirbtus pinigus savo malonumams, užpildant tuštumą netekus pagrindinės žmogaus tvirtovės – šeimos. Du viename – puikūs vergai ir vartotojai – yra nuolatinis ekonomikos variklis…

Juo daugiau nelaimingų, juo greičiau pinigų mašina sukasi?

Juo daugiau nelaimingų, tuo daugiau perkama alkoholio, narkotikų, vaistų ir t. t. Kuo daugiau nelaimėlių, tuo daugiau vartojimo, kuo daugiau vartojimo, tuo daugiau pelno… Niekas kitas taip negeneruoja ekonominės naudos kaip nelaimingas žmogus: jis bėga paskui savo svajonę, kuri įgalintų jį tapti laimingu. O iš tikro laimingu pasijuntama tik šeimoje, kuri užpildo visas tavo sielos erdves ir neleidžia atsirasti kankinančiai dykrai viduje.

Nežinau tokios priežasties, kuri pateisintų nesantaikas šeimoje, – negalima pykti ant savų žmonių, su savo krauju nevalia pyktis. Aš niekada nesipykstu su savo sūnumis, viską atleidžiu ir atleisiu. Visada remiu jų siekius ir palaikau. Turiu brolį, kurį labai myliu. Susitikę kalbame apie viską ir būname atviri. Tai mus apjungia ir stiprina. Dabar įsivaizduokime žmogų, kuris nelaimingas, nes šeimoje, tarkim, vyrauja nesantaika.

Arba įsivaizduokim žmogų, kuris yra nelaimingas, nes pasirinkęs tam tikrą ideologiją sueina į konfliktą su savo prigimtimi. Toks žmogus kenčia, jaučia gyvenimo nepilnavertiškumą, yra draskomas prieštaravimų, kuriuos stengiasi užmaskuoti vartojimu: nusipirkti naują automobilį, dar vieną butą, apartamentus pajūryje ir pan., kuriuos pasiekus, vėl tuštuma grįžta ir jis priverstas vėl grįžti į „žiurkių“ lenktynes, – paskui tokius tikslus lakstantis žmogus yra labai naudingas sistemai, nes sistemos variklis yra vartojimas. Visi esame daugiau ar mažiau įtraukti į šį siautulį, tačiau nelaimingas žmogus yra itin naudingas dėl paprastos priežasties – iš jo galima daugiau „nugręžti“.

Galima įtarti, kad nelaimėlių dar pagausins nusivylimas Bažnyčia, tiksliau Šventuoju sostu, ne tik nesiimančiu priemonių prieš leftistinės pakraipos kunigus, bet netikėtai ir baudžiančiu tradicinio katalikų tikėjimo dvasininkus… 

Man nebuvo netikėta, kad popiežius Pranciškus atleido jo programą kritikavusį JAV kunigą, – jau anksčiau dviprasmiški Popiežiaus pasisakymai kėlė daug klausimų tikintiesiems, ir ne tik jiems. Bet, manau, čia ne paskutinis popiežiaus Pranciškaus  demaršas, jų matysime vis daugiau, nes naujajame pasaulyje, kurį bandoma sukurti, tokiai Bažnyčiai, kokia ji yra šiandien, nepalikta vietos. Pasaulio galingieji suprato, kad krikščionybė tokia forma, kokia buvo iki šiol, jiems nebereikalinga, nes ji prieštarauja naujajai pasaulio tvarkai ir jos genderistinei ideologijai. Matant šiandienius Vatikano reveransus prieš naujosios pasaulio tvarkos architektus tampa aišku, kad tik laiko klausimas, kada krikščionybės doktrinos, apeigos ir dogmos bus išdarkytos ir pritaikytos naujiems poreikiams. Šventasis raštas bus „išprievartautas“ ir interpretuojamas taip, kaip dabartiniai konstitucinės teisės „teisininkai“ prievartauja ir interpretuoja mūsų Konstituciją.

Džiaugiuosi tik tuo, kad pagaliau yra kažkoks aiškumas ir kiekvienas tikintysis turės galimybę pasirinkti, su kuo jis – su Vatikanu ar su Dievu. Tikinčiajam tai nelengvas pasirinkimas, nes visas katalikų tikėjimas grindžiamas besąlygišku Vatikano, Popiežiaus ir Bažnyčios autoritetu.

Jūs matote tik tokį pasirinkimą: arba eiti išvien su naująja tvarka, arba likti tikėjimo apkasuose?

Esu užaugęs sovietmetyje ir nors save laikau tikinčiu, tačiau tie, kurie mane artimiau pažįsta, greičiau pasakytų, kad esu sekuliarus žmogus. Mano tėtis buvo laisvamanis. Mama buvo tikinti, tėtis su šypsena į viską žiūrėjo. Bet kokiu atveju į krikščionių tikėjimą žvelgiu su pagarba ir dėkingumu. O žvelgiant į ateitį manau, kad katakombos nėra blogiausia išeitis. Gali būti, kad grįš Romos, kai imperija dar kovojo su krikščionimis, laikai, tikrieji katalikai  į pamaldas ims rinktis slapta… kiekvienam teks apsispręsti su kuo ir kur būti: ar patogioje bažnyčioje be Dievo, ar slaptose „katakombose“, bet su Dievu.

Katakombose ar šalia jų, šiandien ar rytoj  vis tiek, matyt, ramybės neduotų esminis klausimas. Koks,  jūsų manymu, jis yra ar galėtų būti?

Kaip susigrąžinti ir išsaugoti valstybę, apginti kalbą, išsaugoti nacionalinį paveldą, šeimą ir t. t. Artėja lemiami rinkimų metai. Būtent tada ir paaiškės, ar piliečiai leis sistemai toliau eiti valstybės naikinimo keliu (o sistema eis, nežiūrint kuri iš dabartinių Seimo partijų bus valdžioje), ar piliečiai tam vieningai pasipriešins. Nuojauta  kužda, kad tai gali būti paskutinė mūsų galimybė. Duok Dieve, kad būčiau neteisus.

Kalbino Danutė Šepetytė

4.8 4 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
22 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Stiklo Valytuvas

Puikus interviu.
Šaunus pašnekovas.

O kur komentarai, a?!

blue yellow zov marinie

..komentarai baznycioj,zegnojasi ir keliais replineja…..niekagda cia su tavim pliauksti….

Dzeikas

Misios sekmadieniais.Sestadieniais lietuvis arba aluciu pagiriojasi, miega iki pusiaudienio arba po turgu slankioja.

Dzeikas

Tingejau isiskaitinėti del laiko stokos d.dienomis. Ir nuo komentaru susilaikiau nes straipsnis daugiaplanis. Pagaliau radau laiko ir nuodugniai perskaiciau. Taip. Gilus straipsnis.Ne buterbroda kramtant skaitytinas. Del popieziaus, globalistu ir pederastu gumytes: 100%. Be abejo, sodomitas ar su sutana ar be jos yra sodomitas, o ne sielu ganytojas. Beje, apie Botsvana: kuo isskirtina ši salis? Pries 50 metu tipiskas Afrikos …jei ne šiknaskylis tai duobe. Aplink buvo klestincios ir pasiturincios PAR ir Pietu Rodezija, o Botsvana – baronkos skyle. Visoje salyj (kaip 4 Lietuvos)12 km asfaltuoto kelio😄😄😄. Atejo koks tai afrikietiskas karaliukas ir…pradejo nuo to, kad pareiske , kad savo gentainius dusins biezbožnai jei kuris ju bandys uodega ant baltuju kelt. Ir nuosekliai dirbo tuos 50 metu. Ir situacija apsiverte: P.Rodezija… Skaityti daugiau »

Dzeikas

Atsakymas i straipsnio uzvadinima:
GALI buti ir paskutine galimybe. O gali buti ir nauja.
Nes uzspeidus skeriais is afriku ES situacija gali tapt palanki Lietuvai del lietuvio gebos nepriestaraujant suraukt subine.
Bet tik tuo atveju, jeigu vakaru ruropieciu valia bus palauzta ir zbrodas apvers situacija Vokietijoje ir likusiuose Vakaruose , o Rusijai nepavyks iki tol palauzt Ukrainos ir nuimt grietineles susidariusioje situacijoje.
T.y. dalinis, ryskus bet ne kritinis pablogejimas Lietuvai gali buti nauja galimybe.

Dzeikas

* Ruropieciu 😅😅😅. Nusikslbejimas pagal Freida👍

Stiklo Valytuvas

Ar ne keista, kad 1917 m. bolševikams, turintiems savo gretose 30 tūkst. narių, pavyko užgrobti valdžią Rusijoje, jei eserai (socialistai revoliucionieriai), turėdami milijoną narių, to neįstengė padaryti. Kai pradedi knaisiotis, skaityti baltųjų karininkų atsiminimus, monografijas apie Kolčaką, Denikiną, apie jų pasipriešinimą, supranti, kad bolševikai gavo labai didelę Vakarų paramą. Tai nebuvo parama resursais: Kolčakas pas „sąjungininkus“ Vakaruose užsako šautuvų (jo frontas buvo Rytuose, Sibire, Denikino – pietuose), o gauna šovinių, Denikinas, prašęs šovinių – gauna šautuvus, – oi, sumaišėm netyčia… (Ar tai neprimena dabar karo Ukrainoje, kada ištisai vėluojama tiekti ginkluotę ukrainiečiams, – ji gaunama tada, kai priešas gerai įsitvirtina ir apsikasa?) Neleido Vakarai baltiesiems laimėti pilietinio karo, štai ir viskas; toks buvo politinis užsakymas – sugriauti imperijas ir niekas… Skaityti daugiau »

Prašalietis

Su tokiais „pagal specialybę istorijos mokytojais” kaip Karpavičius, kuris-„suprato, kad bolševikai (pilietinio karo metu)gavo labai didelę Vakarų paramą…” Pagal „baltųjų karininkų prisiminus”- „Kolčakas pas „sąjungininkus“ Vakaruose užsako šautuvų (jo frontas buvo Rytuose, Sibire, Denikino – pietuose), o gauna šovinių, Denikinas, prašęs šovinių – gauna šautuvus, – oi, sumaišėm netyčia…”… „Pagal specialybę istorijos mokytojas” Karpavičius „jokiuose prisiminimuose nerado”, kad tuo laikotarpiu bolševikai iš vakarų visiškai nieko negavo, priešingai, tolimuose rytuose kovai su bolševikais tuometinė Japonija buvo išlaipinusi savo karinį ekspedicinį korpusą, pietuose su bolševikais buvo išlaipinti Anglijos ir Prancūzijos kariniai ekspediciniai korpusai… Iš karto po pilietinio karo, bolševikams „talkinę” vakarai, visiškoje suirutėje esančią Rusijos ekonomiką nors kiek atstatyti prašomą įrangą nugalėjusiai bolševikų valdžiai „ją palaikę’ vakarai neparduodavo net už auksą… Bolševikų… Skaityti daugiau »

blue yellow zov marinie

….siauciau,zinom,kad tau tavo tewynes istorija yra svarbi,neplac,dzewcionka…….

ant kalno mūrai

Sąjūdžio mėnesiais atgautą tautinę savigarbą lietuviai vienu mostu prakišo per 1992 Seimo rinkimus. Nieko už tai mainais iš komunistų negavo, nes ir negalėjo gauti, o prarastas tada tautinis orumas negrįžta, nors tu ką

Aha

Ant kalno mūrijo, pakalnėj rūrijo.

Prašalietis

Nepaminėjai, kad komunistams „prakišo”, bet kartu su komunistais visus 32 metus „ant kalno mūrijo…” 1990 metais 25 metams save įslaptinę, o 2015 dar 75 metams savo įslaptinimą pratęsę sąjūdiniai KGB-istai..

kgėbistai mums parūpino, ar ne

gal kas tavim ir patikėtų, jeigu ne pats nepriklausomybė faktas

Prašalietis

32 metus įslaptintame pogrindyje esantys perestroijkinio sąjūdžio profesionalūs KGB-istai ir jų buvę informatoriai patys netiki, kad jie buvo KGB-istai ir KGB informatoriais… Tuo labiau, jei per tiek metų pavyko sunaikinti savas KGB-istines bylas.. Kaip ir Grybauskų Dalytė netiki, kad ji buvo iki paskutinės minutės komuniste, jeigu ne pats „išsivadavimo” iš sovietinio sojūzo okupacijos faktas, ir”nepriklausomybės” faktas eurosojūzo sudėtyje ..

blue yellow zov marinie

…o tu tiki ar ne,kad tu kgbistas…

blue yellow zov marinie

..tai dziaukis/abiem prasmem/…ir tave pakavoooos/cia ne apie kava/.

blue yellow zov marinie

….kazkaip kiekviena diena eme kilt klausimas…Dievas,vatikanas,papa….cia pridejo da katakombas,mol,ten tikras dievas,ne tas,kur baznycioj……..joooooo,autoriau,megsti tikra sviesta,pamek ir tikra miska….tarp medziu rasi ir TIKRA DIEVA….nereiks jokiu katakombu.

Skaitytojas

„Jis įsimylėjo nekilmingą moterį, amerikiečių kino artistę V. Simpson“ 😀

Wallis Simpson nebuvo kino aktorė. Pažiūrėkit bet kokioje enciklopedijoje.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS

Prieš 10 metų buvo surinkta daugiau nei 300000 parašų su reikalavimais Lietuvos žemės (47 str) tema.
Apie tai Romas Kaulinis Giedrės Gorienės laidoje
https://www.youtube.com/watch?v=nXeS4wVPKik
Kelkime bangą, didinkime bendraminčių pulką, stabdykime Lietuvos žemių (miškų, …) n_e_t_e_i_s_ė_t_ą išpardavinėjimą užsieniečiams, nes konstitucijos 47 str (apie mūsų žemę) buvo n_e_t_e_i_s_ė_t_a_i keičiamas seime net 2 kartus.

LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS

1996 birželio 20, 2003 sausio 23, apsišaukėliai seimagyviai banditai antikonstituciniu būdu keitė 47 straipsnį svetimšalių naudai (ir tuometiniai prezidentai skelbė pakeitimus) nepaisydami konstitucijos (2 str, 4 str, 3 str, 9 str, 6 str, o taip pat) 153 straipsnio nuostatos, kuriame parašyta:
153 straipsnis
Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, …”.

viršiau pono Dievo

viskuo galime netikėti, bet paslaptinga „Vakarų valdžia” , kuri griauna imperijas ir skirsto kam šovinius kam šautuvus, tikėti privalome

Op TV

Seimo nario [Bako] spjūvis rinkėjams: paprasti žmonės neturi teisės manęs atleistihttps://www.youtube.com/watch?v=y-l0ltJ3Y3E

22
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top