Sunkiausia – išeiti iš virtuvių. Prieš tris dešimtmečius kuriantis Sąjūdžiui teko koordinuoti jo rėmimo grupių steigimąsi visuose Lietuvos kampeliuose. Savo akimis mačiau, kai sunkiai ir lėtai tirpo atsargumo, nepasitikėjimo ir baimės įšalas žmonių sielose ir širdyse. Bet jis tirpo – išdrįsusių ir apsisprendusių ištrūkti iš bejėgiško aimanavimo ir beviltiško valdžios keiksnojimo virtuviniuose užstalės pokalbiuose rato atsitiesiančių bendražygių gretos gausėjo po kiekvieno susitikimo.
Tai reikia pakartoti, nors šiandien galbūt yra dar sunkiau. Anos virtuvės buvo mažyčiai ir ankšti privatūs pasaulėliai – tai suprato visi ir neturėjo jokių iliuzijų dėl jų. Dabar jos iš pažiūros be galo išsiplėtė, nusidriekdamos į veidaknygių ir internetinių portalų komentarų skiltis.
Ten galima „laisvai“ išsikrauti – „patiktukinant“ arba iškoneveikiant žinią arba straipsnio mintis. Sukuriama regimybė, kad išeinama į viešumą ir „drąsiai išsakoma“ pilietinė pozicija. Bet tai – tik dar viena iliuzija. Jokie „patiktukai“ ir komentarai nieko nekeičia, nes yra tokie pat bejėgiški kaip ir anų laikų „mažosiose virtuvėse“ bejėgiškai išsakomos nuoskaudos ir viltys.
Būdamos tik iliuziniai virtuvių plėtiniai, veidaknygių ir portalų komentarų skiltys niekada netaps viešojo politinio gyvenimo erdve ir tikrosios kovos už savo ir Lietuvos ateitį lauku.
Iš virtuvės išeinama, kai žmogus negudraudamas ir neapgaudinėdamas savęs ir kitų sugeba paklausti savęs: „Kas, jei ne aš?“ ir stoja į gretas tų, kurie pasiruošę rimtam politiniam mūšiui, kad pagaliau šioje šalyje kas nors iš tiesų pradėtų keistis.
Malonu, kai straipsnis ar kalba sulaukia „patiktukų“ ar net „širdelių“. Bet pagrindinė šios kalbos mintis yra tokia: šito jau nepakanka. Kviečiu tapti SĄJŪDINIO TIPO sambūrio steigėjais ir bendražygiais. Ryžtingai apsispręsite ir parašysite – mūsų bendražygių būrys praturtės ir sustiprės dar vienu iš virtuvės išėjusiu, o tai reiškia IŠ TIESŲ LAISVU Lietuvos žmogumi ir oriu bei drąsiu jos piliečiu.