Kaip ir buvo galima laukti, sukurtos vaikgrobystės sistemos architektai ir naudos gavėjai pereina į kontrpuolimą. Kad jis yra neišvengiamas, buvo akivaizdu iš žaibiškai po visuomenės mitingo prieš vaikų atiminėjimą paskelbto p. L. Kukuraičio atviro laiško-atsakymo šalies piliečiams.
Jame maištaujantys piliečiai griežtai ir net įžūliai įspėjami neperžengti raudonos linijos ir net nemėginti reikalauti patikslinti ir susiaurinti masinį vaikų atiminėjimą dėl menkiausių smulkmenų ir priekabių „legitimuojančio“ be galo plataus ir migloto smurto apibrėžimo.
Taigi laiške aiškiai nurodomas artėjančio mūšio epicentras ir svarbiausias kovos baras bei paskutinė gynybinė linija, kurią nusikalstamos „reformos“ gynėjams žūtbūt reikia išlaikyti bet kokia kaina. Jie puikiai supranta, kas atsitiks, jeigu taisant įstatymą bus atsižvelgta į ilgaamžę ir patikrintą vaikų ugdymo praktiką bei sveika nuovoka grindžiamą žmonių gebėjimą atskirti protingą ir pedagogiškai pateisinamą prievartą nuo tikro ir brutalaus, vaikus iš tiesų traumuojančio ir žalojančio smurto.
Jie dreba iš baimės, kad sugrįžus prie elementariausio sveiko proto, masinis ir be galo pelningas vaikgrobystės verslas akimirksniu subyrės kaip kortų namelis. Šis verslas, kuriam sukurti buvo skirtos didžiulės užsienio ir pačios Lietuvos „investuotojų“ lėšos negali gyvuoti ir juo labiau klestėti, jeigu nutrūks pagrindinės jo „prekės“ – vaikų – masinis ir reguliarus tiekimas. Todėl siekiama apginti net menkiausias dingstis atiminėti vaikus.
Nieko nuostabaus, kad nenorintys prarasti savo įdėtų pinigų „investuotojai“ mobilizuoja visus savo parankinius ir kyla į žūtbūtinį mūšį, kad išsaugotų daugelį metų siektą ir pagaliau išsikovotą lengvą priėjimą prie vaikų – svarbiausio savo verslo „ištekliaus“, be kurio šis žlugtų. Primetamo mūšio nesinorėtų, bet panašu, kad JIE jau apsisprendė neatšaukiamai.
Ką gi: jei mūšis, tai mūšis. Ruoškimės.