pozicija.org
Balandžio pirmąją sostinėje, prie Seimo rūmų Nacionalinis susivienijimas surengė akciją, ragindamas neleisti perrašinėti Lietuvos istorijos.
„Nacionalinio susivienijimo“ pirmininkas profesorius dr. Vytautas Radžvilas savo kalboje atkreipė mitingo dalyvių dėmesį, kad liūdnai pagarsėjęs vandališku poelgiu brutaliai sudaužęs J.Noreikai skirtą atminimo lentą, Stanislovas Tomas pagaliau nors kartą, pats šito nenorėdamas, padarė paslaugą: atlapaširdiškai išklojo scenarijų, kaip, nutiesus sąsajas tarp tariamai pronacistinio 1941 m. birželio 22 d. sukilimo ir tariamai profašistinio Sąjūdžio, bus sunaikinta Lietuvos valstybė. Jau įvardytas ir asmuo, kuriam skirta tapti ašine Kovo 11-osios valstybę turinčia padėti politiškai, moraliai ir teisiškai delegitimuoti figūra. Ja pasirinktas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, atidaręs sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. „Balsuosiantys už LGGRTC Seimo nariai praranda galimybę apsimesti ir vaidinti, kad jie nežinojo ir nesuprato, koks likimas ruošiamas Lietuvos valstybei“, – kalbėjo jis.
Po mitingo Nacionalinio susivienijimo pirmininkas pabrėžė, kad dabartinė Lietuvos būklė primena padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais.
Vytautas Radžvilas: Scenarijus kartojasi
Tai nėra tokia trumpa kalba, kaip norėtųsi, bet prašau rasti laiko ją išklausyti ir pasidalinti su kitais. Deja, esama dalykų, kurių neįmanoma pasakyti keliais sakiniais.
Seimui atleidus iš pareigų LGGRTC vadovą prof. A. Jakubauską iš esmės pasikeitė situacija ne tik Centre, bet ir Lietuvos valstybės padėtis. LGGRTC – strategiškai svarbi nacionalinio saugumo požiūriu įstaiga – atsidūrė Kremliaus istorijos sampratą siekiančių įtvirtinti buvusių SSRS kolaborantų ir represinių struktūrų atstovų atžalų rankose.
Nors analogijomis piktnaudžiauti negalima, bet nebūtų tirštinamos spalvos pasakant, kad tai primena Lietuvos padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais. „Vilnius mūsų, o mes – rusų“, – šis visuomenėje akimirksniu paplitęs taiklus posakis liudija, kad Lietuvos žmonės gerai suprato tikrąją padėtį ir jautė artėjančią katastrofą. O valdantysis elitas apsimetinėjo kvaileliais ir vaidino faktiškai jau prarastą valstybę iki pat 1940 m. ultimatumo.
Šis gerai pažįstamas scenarijus kartojasi. Jau puolama vaidinti, jog nieko neįvyko, įtikinėjama, kad Centras toliau dirbs Lietuvai. Tikėtina, kad siekiant kuo labiau užmaskuoti jo perėmimo ir užvaldymo faktą, bus ieškoma paklusnaus, bet atvirai pernelyg nesusikompromitavusio direktoriaus. Bus mėginama apraminti visuomenę kuriant iliuziją, jog niekas iš esmės nepasikeitė. Panašiai elgėsi sovietai formuodami „liaudies vyriausybę“, į kurią buvo įtraukti ne atviri valstybės priešai komunistai, o visuomenėje autoritetą ir pasitikėjimą turintys asmenys. Jiems buvo skirtas vaidmuo tapti pasiruošimo aneksijai priedanga. Jie įtikinėjo, kad Lietuvoje niekas nesikeis, nebus jokios okupacijos – tik dirbs sovietams priimtinesnė vyriausybė.
Jau skambantys patikinimai, kad Birželio sukilimo ir pasipriešinimo istorija nebus perrašoma, yra verti tiek pat, kiek anos vyriausybės pažadai.
Visa Vytauto Radžvilo kalba prie Seimo rūmų šių metų balandžio 1-osios mitinge: