Šeima yra ne tik pagrindinė gyvybinė valstybės ir visuomenės ląstelė, bet ir paskutinė stipriausia tautos tvirtovė. Žmonės vis labiau šitai suvokia, matydami, kaip sparčiai naujieji valdantieji stengiasi įgyvendinti „pažangiąją“ išvalstybinimo ir ištautinimo darbotvarkę. Nelabai rūpi jiems pandemijos valdymas, bedarbystės didėjimas, smulkaus ir vidutinio verslo bėdos, sveikatos ir švietimo sistemų irimas, skurdo plitimas, o didžiausias įkarštis – Stambulo konvencijai ratifikuoti, Partnerystės įstatymui prastumti, masturbaciniam lytiniam auklėjimui darželiuose ir mokyklose įtvirtinti, lietuvių kalbos abėcėlei pakeisti ir valstybinei dvikalbystei įteisinti, lietuvių kalbą nuo šventų žodžių „tėvas“ ir „mama“ išvalyti. Jokie argumentai anei diskusijos su naujaisiais valdančiaisiais neįmanomi – pašaipi demagogija yra vienintelis atsakas, nes jų tikslas yra ne diskutuoti, aiškintis, atsižvelgti į didžios dalies visuomenės vertybes ir lūkesčius, o visomis priemonėmis įgyvendinti savo numatytus tikslus. Matant Lietuvos žmonių pakilimą „Už Šeimą“, atrodo, kad daugelis atsibudo po rinkimų, praregėję – ką su jais, su tauta ir valstybe sumanyta padaryti. Kitaip tariant, kaip „pažangiai“ jie buvo išdurti naujų „laisvių“ pažadais.
Kam teko išgyventi anų Sąjūdžio metų tautinės vienybės jauseną, tam ir dabar suvirpa širdis. Istorija nesikartoja – laisvinamasi ne iš okupacijos, bet iš visuomenei savųjų primetamos leftistinės „pažangios“ politikos, kuri, stebėtina, suvienijo konservatorius, liberalus ir socialdemokratus. Tačiau bendrystės jausena – ta pati. Tarsi ir pats atjaunėtum, regėdamas šalia jaunesniųjų minią. Juk ir anais laikais buvome tokio amžiaus. Tarsi išsineriama iš asmeniškumo, vos ne religiniu tapusio „privatumo“ kiauto – nesavanaudiškai dalijamasi automobiliais, apnakvyndinama, buriamasi į kolonas, siūloma pagalba. Gal imama suvokti, kad didžiausia laimė ir vertybė yra gyventi su savo gyvybinga, kūrybinga ir valstybinga tauta. Nei naujų teritorijų, nei duonos kąsnio iš nieko neprašančia, o iš istorinės patirties žinančia, kaip savoje, Dievo duotoje žemėje, savoje Tėvynėje gyventi ir su kaimynais sugyventi.
Pakilę „Už Šeimą“, pakilo ir už valstybę. Pakilo ir už krikščioniškąją Europą. Kaip tik iš aukštųjų Europos valdančiųjų sluoksnio nuleista mūsų politikams „pažangioji“ ateistinė antikrikščioniška, antivalstybinė darbotvarkė. Tad kova visais frontais už „Šeimos tvirtovę“. Europa įnirtingai stengiasi nutraukyti savo civilizacines krikščioniškąsias šaknis, visais būdais stumia krikščionybę iš viešojo gyvenimo Kai kuriose šalyse juridiškai ribojama net tikinčiųjų vieša simbolinė raiška, o ypač – tėvų religinis auklėjimas. Šeima yra krikščionybės gyvasties laidas. Joje pasauliui išreikštas Dievo kūrybos veiksmas – sukurti vyras ir moteris, pašventinta jų sąjunga ir nauja gyvybė. Šeimą kuria ne juridinis aktas, o naujoji gyvybė, „įsčių vaisius“ naujagimis. Jis du žmones – vyrą ir moterį – dieviška galia akimirksniu paverčia tėvu ir motina. Negrįžtamai ir neatšaukiamai. Tokia sakramentinė misterija. Jis suvokiama ir šventa laikoma visų pasaulio religijų, visų tikėjimų. Nuo seniausių laikų. Įvairių pirminių civilizacijų statiniuose vaizduojama užslėpta kosmogoninė gimties prasmė ir svarba: Dangaus ir Aukštųjų vandenų dievas mėnulis savuoju jaunatvišku luoteliu iš aukštųjų vandenų per įsčių vandenų nutekėjimą atplukdo pasauliui Vaisių ir jo nemirtingą gyvybinę sielą. Šitaip patvirtinama šventa kūrinijos tvarką. O Mėnulio pjautuvas įsitvirtina įvairių religijų simboliniame žodyne ir vaizdinijoje.
Šventos įsčios ir jų vaisius. Kaip tik tą šventą šeimos ir gimties prasmę stengiamasi ištrinti iš žmonių sąmonės bei nuovokos. Kuo tik nesugalvojama šiuo metu pervardyti žodžius „tėvas“ ir „motina“ – numeruotais gimdytojais, lyčiai neutraliais gimdytojais, o ir pats žodis „gimdyti“ jau susilaukė aršios kritikos, neva jis netolerantiškas tam tikriems transgenderiams, tad keistinas į „menstruojantį individą“. Neseniai „Hario Poterio“ autorė drįso pareikšti, kad tik moterys gimdančios, tad tuoj susilaukė aršios kritikos ir jau trinama iš knygų mugių. Jungtinėse Valstijose toks žodynas jau įtvirtinamas oficialiuose dokumentuose. O mokyklose stengiamasi iš vaikų kalbos išguiti ir žodžius „berniukas“, „mergaitė“, „brolis“, „sesuo“, „pusbrolis“, „pusseserė“ ir kitokius, kuriuose aiškus lytinis vyro ir moters skirtingumas. Vaikai jau nuo mažumės imami pratinti prie lyties „pasirinkimo“ programų ir su jomis susietų lytinių malonumų. Suprantama, suaugusių dėdžių bei tetų sugalvotų ir jų įgyvendinamų.
Katalikų Bažnyčia gina šeimą, jokiais dokumentais nepripažįsta keistalyčių partnerystės, kuri prilyginama šeimos sampratai. Tačiau ar šiuo metu pakanka vien oficialaus nepripažinimo, kartkartėmis pasigirstančių nuorodų į dokumentus? Esu įsitikinęs, kad nepakanka. Kodėl? Vyksta kova. Ir ji vis aršesnė. Juk jei žmonės ima kilti „Už Šeimą“, tai Bažnyčiai turėtų juos laiminti ir jiems padėti. Juolab keista buvo skaityti žiniasklaidoje, kaip kai kurie vienuoliai ima smerkti savo brolius, aiškiai pasisakančius už Šeimos gynimą ir tėvų teisę auklėti vaikus Evangelijos dvasioje. Keistokai atrodo ir smerkėjų žodynas – jame gausu žodžių „neapykantos kalba“, „tolerancija“. Tačiau tas žodynas juk ne krikščioniškos kilmės. Tai priešininkų, šeimos iškrikščionintojų ir dekonstruktorių žodynas. Nejau nebepastebima, kad perimama priešininkų leksika? Tad gal bus pritarta ir vaikų „pažangaus“ lytinio lavinimo programoms be žodžių „tėvas“ ir „motina“? Juk jau ir Lietuvoje tokios sukurtos. Jokie padejavimai apie būtiną „toleranciją“ čia nepadės. „Toleranciją“ išpažįstančių Bažnyčios žmonių bei krikščioniškais save vaizduojančių politikų norėčiau paklausti – ar buvo skelbtas koks Bažnyčios dokumentas, keičiantis nuodėmės supratimą, trinantis kai kuriuos Senojo ir Naujojo Testamentų puslapius apie Dievo bausmes, apie Sodomą ir Gomorą, o ypač – apie Šio pasaulio kunigaikščio ir Kristaus Bažnyčios nepaliaujamą kasdienę kovą?
Teologiniu požiūriu esame tos kovos dalyviai, vadinasi, priešininkai, tad turime apsispręsti – su kuo mes, tikintieji ir netikintieji, nuodėmingieji ir šventieji. Juk visi esame gundomi „pažangiųjų“ laisvių, gundomi „tolerantiškai“ pripažinti nuodėmės „šventumą“. Norima Bažnyčią „tolerantiškai“ paversti Tamsos kunigaikščio įrankiu. Įdiegiant ir tam reikalingą žodyną. Ir šiuo atžvilgiu svarbiausia tampa Šeima – juk keistalyčių porų bažnytinis palaiminimas yra pats tikriausias Bažnyčios išniekinimas, kad ir kokiu gražiu „artimo meilės“ žodynu jis būtų pridengiamas. Artimo meilė yra ne tik atlaidi, bet ir reikli. Artimo meilė negali virsti „pažangiu“ ir „tolerantišku“ nuodėmės pateisinimo, Bažnyčios nušventinimo ir amžinų Šventos Evangelijos tiesų trynimo įrankiu. Kova „Už šeimą“ ir yra apsisprendimas už Kristaus Bažnyčią. Pats tikriausias apsisprendimas. Jį būtina teigti kasdien, nesitaikstant su naujaisiais politkorektiškais antikrikščioniškais ideologiniais poslinkiais.
Lietuviai buvo pirmose Sovietinės imperijos ardytojų gretose. Vadavomės iš sovietinės okupacijos. Pavyko. Dabar jau kylame „Už Šeimą“, tad esame pirmose krikščioniškosios Europos gaivintojų gretose. Kylančius šmeiš, pravardžiuos, juos stengsis užmėtyti pajuokos akmenimis, sieks priskirti „piktiesiems“ – juk Piktojo kariauna tepa Šviesos kareiviją savuoju vardu, ypač „pažangiųjų krikščionių“ rankomis. Šlovė Lietuvos Šeimai, pakilusiems „Už Šeimą“ šlovė.