Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame forume apie istorijos politiką išsakiau poziciją, kad per dažnai ir net gėdingai pasiduodame įtarimams apie „galimą kolaboravimą su naciais“ ir kad tokia klaidinga laikysena yra esminė mūsų pozicijos politikoje. Tobulas to pavyzdys – neseniai Seimo vienbalsiai (111 balsų už) priimta rezoliucija Vilniaus geto sukilimo 80-mečio proga. Joje savivaldybių prašoma neįamžinti ir neminėti asmenų, kurie GALIMAI kolaboravo su naciais. Niekam neužkliuvo, subalsavo VISI.
Informacinio karo sąlygomis tų GALIMAI visada atsiras. Žmonės kaip Zingeris, Zurofas ar Foti „galimai“ paleidžia ir apie Vanagą, ir apie Daumantą. Lietuvoje sugebame tai užgesinti, bet tarptautinėje bendruomenėje jų melai sėkmingai sklinda. Kuo mažiau išmanomas laikotarpis, tuo sėkmingiau apie jį sklinda kaltinimai ir dezinformacija. Todėl neatsitiktinai daugiausia „galimai“ yra apie Birželio sukilimą. Bet ne tik.
Lietuva privalo investuoti į 1941 metų ir apskritai antinacinės rezistencijos tyrimus, o tuo pačiu metu pereiti prie principo, kad įtarimų niekada negana. Valstybė gali išsižadėti savo didvyrių, laisvės kovotojų, valstybės kūrėjų tada ir tik tada, kai jų kaltė dėl konkrečių veiksmų yra galutinai ir nedviprasmiškai įrodyta. Ne anksčiau.
Dalinuosi viso pasisakymo įrašu. Ačiū už kvietimą į renginį.
Visos diskusijos įrašas ČIA.