Šeštoji kolona slepiasi po kūrybos, saviraiškos, žodžio ir visokia kitokia laisve, sąmoningai (nebent tikėsim, kad iš kvailumo) laviruodama ties meno ir realybės riba, rinkdamasi realius istorijos veikėjus ir kurdama realybei priešingus jų paveikslus. Sutapk man taip, kaip taisyklė, iškreiptus į blogąją pusę.
Rašytojų sąjunga teisingai pastebėjo, kad šeštosios kolonos teisę kurti antivalstybinį, o neretai ir amoralų purvą saugo žodžio laisvė. Vanagaitė turėjo teisę parašyti „Mūsiškius“, Ivaškevičius – „Žalius“, o Banionis Jr. – filmą apie partizaną-žydšaudį, t.y. pagal kultinį, geriausią ir faktiškai beveik niekuo nepagrįstą sovietinės istoriografijos stereotipą ‘banditai/fašistai/žydšaudžiai’. Bet jeigu tai ir toleruotina meno vardan, tai neturėtų būti nei finansuojama, nei valstybės apdovanojami jų kūrėjai. Šią skirtį labai patogiai nutyli kūrėjų laisvės gerbėjai.
Kaip statiškuose menuose vietoj tikslo savo kūryba sužavėti žmones iškilo tikslas šokiruoti žmones, nes kitaip nebūsi pastebėtas ir nieko nepasieksi, taip ir, pavadinkim, naratyviniame mene atsirado būtinybė šokiruoti siužetais ir kontroversijomis vardan komercinės sėkmės. Vanagaitei ir Ivaškevičiui jau pasiteisino – rikiuojasi eilė norinčiųjų pasekti jų pavyzdžiu.
Kol etatiniai patriotai kovoja su iki skausmo akivaizdžiais ir visuomenės dezinformacijai visiškai neįtaigiais atvejais, tokiais kaip Titovas ar Paleckis, niekas nieko nedrįsta pasakyti apie šeštąją koloną, kuri naudojasi profesionaliais darbuotojais, valstybės lėšomis, didžiule auditorija, meninės kūrybos ir tikrovės/fikcijos ištrintų ribų priedanga ir – gal nebeslėpkim – didelės dalies teatro bendruomenės prorusiškumu.
Antivalstybinė idėja, kad partizanų kova buvo NEVIENAREIKŠMIŠKA, jau tiek nusėdusi biurokratų ir kitų veikėjų sąmonėse, kad finansavimą paminklams svarstančiose komisijose nuskamba kaip argumentas partizanų paminklams nefinansuoti. Ne dėl bet ko, o todėl kad partizanų atminimas esą NEVIENAREIKŠMIŠKAS. Nėra ir nereikia jokio geresnio įrodymo, kad šeštoji kolona puikiai dirba savo darbą, kol šioje valstybėje, lyg ir laisvoje, su valstybės tarnautojų pažymėjimais vaikšto žmonės, kuriems partizanų kova nevienareikšmiška. Bet VSD ar II departamentas apie tai nei rašys, nei skelbs, nei tirs, nei pažymėlę į NSGK nuneš. Tik nesistebėkime ir nesipiktinkime po to, kad visoks ten pilietiškumas, lojalumas valstybei ir noras ją kurti yra mažesnis nei norėtųsi. Juk valstybės nepriklausomybės pagrindai „nevienareikšmiški“.
Ak, ir pabaigai. Tokie kūriniai neretai turi didžiai vertingų meninių savybių, vykusiai atskleidžia didžias moralines dilemas, tragiškus pasirinkimus, būna profesionaliai sukurti, už ką ir gauna įvairiausius apdovanojimus. Niekas (ar bent niekas protingas) to neneigia. Tik štai minimais aspektais kokybiškus, susimąstyti verčiančius ir gyvenimo tragizmą atskleidžiančius kūrinius galima puikiausiai kurti ir nekartojant sovietinės propagandos ir istoriografijos klišių. Ir finansavimas būtų skirtas, ir premijos laimėtos, ir jokie „seni, nebesuprantantys, manipuliuojami partizanai“ nesipiktintų. Jeigu tik norėtųsi. Bet baisiausiai norisi priešingai.