Veidaknygė
Martynas Baldauskas parašė keletą žodžių apie Tapino sindromą*, kur pats minimas asmuo net nėra esmė – tiesiog imamas kaip pavyzdys tos kultūros, kurioje vadinamieji nuomonės lyderiai – dažnai be menkiausio krislo atsakomybės – daro viską, kad norimą primesti nuomonę būtinai nurytų ir suvirškintų manipuliacijoms neatsparūs piliečiai (dažnai tas pats pažangusis jaunimėlis – modernieji sielos kastratai).
Paprastai jokių argumentų ten nerasime, nes tikslas – primesti nuomonę, o ne apginti poziciją primetant argumentus, kurie rodytų jos teisingumą. Susiduriant su kokiais nors sunkumais, čiumpamas vienintelis turimas ginklas – ironijos, sarkazmos ir patyčių kokteilis, kai visi trys suplakami į vieną ir laikomi tuo pačiu, nes tą esą garantuoja absoliuti žodžio laisvė.
Šiuo tekstu pasidalina vienas iš šiuolaikinių hierostratų, kastruojančių pažangųjį jaunimėlį – Andrius Užkalnis**.
Po juo nuo pavadžio nutrūksta ištikimų „labiausiai pasaulyje skaitomo lietuviškai rašančio autoriaus“*** gerbėjų patyčių, neapykantos, nepamatuoto sarkazmo ir tiesmuko teksto ironijos nesupratimo persunktas srautas.
Atsiskleidžia „profesionalių“ diagnozių mozaika:
• antiberetnykas;
• kažkoks asmenybės sutrikimo sindromas;
• prorusiškų „trolių“ tryda;
• kažkokio autisto straipsnis;
• rimtai durnas ar tik apsimeta?
Ištraukiama jaunystės laikų Martyno nuotrauka, prie jos priklijuojama Ramūno Karbauskio nuotrauka (taip sugretinus tarp jų panašumo tikrai esama) ir surenčiamas komentaras: „Nesistebiu, kad tos rašalienės autorius simpatizuoja žaliesiems“. Nors autorius žaliesiems nesimpatizuoja ir tik savo tekste pamini, kad dabar madinga iš jų tyčiotis, nes taip daro nuomonių lyderiai.
Be šito, dar pilna įvairiausių išsityčiojimų, nosies išsipūtimų, neadekvačių bandymų ironizuoti, sieti su Rusija ar dar bala žino kuo.
Martynas rašė: „Reikia akcentuoti, kad susitapatinimas lengviausiai įvyksta per primityvų humorą, brutalias patyčias, idiotiškus memus.“
Pasidalinus jo tekstu, susiduriame su brutaliomis patyčiomis, primityviu humoru ir idiotiškais palyginimais. Tuose 40+ komentarų nėra lygiai nė vieno argumento, pastebėjimo ar bandymo analizuoti, atremti, paneigti tai, ką kalba autorius. Kitaip tariant, vienoje vietoje susiduriame su koncentruotu problemos esmės išgryninimu ir jos rimtumo patvirtinimu, kur dešimtys ištikimų sekėjų nė nenutuokia, kad kiekvienu savo žodžiu, komentaru ir „laiku“ patvirtina kiekvieną Martyno pasakytą žodį.
Jie save laiko ironijos meistrais, bet nepastebi ironijos, kad į jų daromų dalykų kritiką patys atsako darydami tuos dalykus.
Nuomonės lyderio redaktorė ir draugė F.M.L. rašo: „Ironiška, kad vis tiek tam, kad juos nors truputį skaitytų, reikia paminėti Užkalnį, Jagelavičiūtę ar Tapiną.“
Jau geriau ironiška, nei nelogiška. Jos ištarmės logika taip susipjovusi, kad penkiametis nebematytų prasmės prie smilkinio sukioti piršto. Jeigu manai, kad yra problema ir reikia apie ją rašyti (o šiuo atveju, kad problema, tarkime, yra Tapinas), tai ką tu darai? F.M.L. manymu, tu turėtum neminėti tos problemos, neužsiminti apie ją, net nedaryti jokių aliuzijų į ją, kad tik jokiu būdu nenusitrauktum papildomų skaitytojų nuo tų, kuriems tie vardai žinomi ir įdomūs.
Na, aukščiausio rango rašytojas tą gal ir sugebėtų padaryti, bet net ir nuomonės lyderiai nesugeba parašyti apie Trumpą nepaminėję jo paties, nesugeba rašyti neminėdami Donskio, Šliogerio, Vasiliauskaitės, Putino, Rusijos, Karbauskio ar dar bet ko, apie ką kalba. F.M.L. manymu, tu turėtum kalbėti apie tai, apie ką kalbi, apie tai nekalbėdamas, ir tik tokiu atveju susilaukęs skaitytojų galėtum didžiuotis.
Na, tokį tekstą retas psichiatras pakeltų, tad gal nereikia.
Sėsk, iš ironijos – du. Iš mąstymo – kuolas.
Galiausiai savęs panegirikos išgertuvės. Tapinas per savo laidą sakantiems, kad jo laida yra prastas Johno Oliverio šou remake’as, pakartoja: jo, taip ir yra. Tą patį daro skaitomiausias autorius – jo, aš rašau apie maistą, jo, mano žąsys vogtos, jo, laidos ir knygos nukopijuotos.
Jeigu ilgai kartosi teisingus teiginius, kurie tau nepatinka, ilgainiui jie ištirps, taps melu ir priešingi teiginiai taps tiesa.
Būtent čia jie ir klysta – ironija gali padėti susitaikyti su tikrove arba jai priešintis, tačiau ironija negali tos tikrovės pakeisti. Bet kam tai rūpi – mūsų, o galbūt ir visais laikais ironija yra geriau apmokama už argumentus, logiką, net už tiesą.
Į problemos analizę ir kritiką atsakyti didesniu tos pačios problemos krešuliu, varančiu didžiausius trombus ir artinančiu prie virtualybės smūgio, yra tas pat, kaip sakantį, kad žudyti negerai, nužudyti, kaip sakantį, kad žodžio laisvė skirta visiems, o ne tik troliams, užtrolinti ir nutildyti, tas pat, kaip sakantį, kad tu turi problemų su agresyvumu, žiauriai sumušti. Tai – kalėjimo mentalitetas.
Dar daugiau: tai tikroji homo sovieticus išdava – homo modernus debilis.
Turbūt neatsitiktinai tie žmonės sieja su Rusija visus, kas priešinasi jų debilinimui – tai tiesiausias būdas užsitikrinti, kad pats nebūsi susietas su ja, nes kitaip sąsajos, ypač rusiškų keiksmažodžių vartojimas nebeturint argumentų, tiesiog užbadys akis.
Štai taip tikrovė tapo nuomonės lyderių kastruojama ir konstruojama pasaka, kuriai uždedamos pagal jų nurodymus kreipiančios pasagos. Bet kokie išsišokimai – nepageidautini. Kritika, ironija, nepasitenkinimas, tiesa, teisingumas – tai individualias savybes nurodančios privačios kategorijos, į kurias niekas kitas teisės neturi.
Šitas aipadžmogių globalitarizmas katastrofa nesibaigs, nes jis katastrofa prasidėjo. Kas toliau? Toliau gailestis dėl Albert’o Camus, kuris net ir iš nebūties viską stebėdamas jau kelintąkart bando nusižudyti, nes net ir jis šito absurdo pakelti nebegali. Žudosi ir žudosi, jau net nebekeldamas klausimų apie savižudybę kaip rimčiausią filosofinę problemą, nebekeldamas klausimų apie tai, kaip jis gali bandyti nusižudyti, jei jau yra miręs. Tai būtų per menkai absurdiški klausimai. Tiesiog žudosi ir žudosi. O Sizifas akmens neberidena – dievai susivokė, kad tai būtų per mažai absurdiška.
Žudosi ir žudosi, žudosi ir žudosi, nors mirtis jau seniai jį pamiršo…
Išnašos:
* https://www.facebook.com/photo.php?fbid=1451066378238816&set=a.208253095853490.53635.100000064023375&type=3
** https://www.facebook.com/uzkalnis/posts/10211857731789112?pnref=story
*** Taip save įvardija pats A. Užkalnis. Tą paneigia viena Kristina Sabaliauskaitė, kurios knygos leidžiamos dešimttūkstantiniais tiražais, perleidžiamais po 10 ir daugiau kartų, taip pat verčiamos į ne vieną užsienio kalbą. Bet, ša, vatnike, o tai pasiųs na…