Valstybės dienos išvakarėse gavau iš Evaldo Timuko, Biržų savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos vyresniojo bibliotekininko, malonų laišką, kuriame jis prašo pasidalinti savo prisiminimais iš mano bendravimo su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi ir kt. Evaldas Timukas kartu su Kovo 11-osios Akto signatare Irena Andrukaitiene jau yra parengę šaltinių publikaciją, skirtą Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms „Savas tarp savų“.
Lietuvos Respublikos Seimas, pažymėdamas kardinolo Vincento Sladkevičiaus praėjusių metų jubiliejinį gimtadienį ir jo nuopelnus Lietuvai, šiuos – 2021-uosius – metus paskelbė kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais. Tad tikiuosi, kad šį mano prisiminimų žiupsnelį paskaitys ir kiti, besidomintys šio nuostabaus žmogaus gyvenimu.
Greitai teka laiko srovė, kasdien vis labiau tolindama buvusios vaikystės dienas, lyg šydu vis daugiau užskleisdama ir prisiminimus. Tačiau patys ryškiausi prisiminimai lyg saulės šviesos blyksniai vis tiek prasimuša pro tą laiko tėkmę dengiantį šydą. Vienas iš tokių šviesių prisiminimų – nuo ankstyvos vaikystės dienų artimas bendravimas su Bažnyčia. Augau tikinčių tėvų šeimoje. Mama prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi pavasarininkė, o tėtė, žinomas diplomuotas siuvimo specialistas, kaip sužinojau iš mano gimtojo miesto Kudirkos Naumiesčio istorijos tyrinėtojo Romo Treiderio, priklausė ir Lietuvos šaulių sąjungai. Pakrikštytas buvau Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o Pirmąją Komuniją priėmiau naujai pastatytoje Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš veiklaus kunigo Antano Kardausko rankų.
Pokario metais didelę vaikystės dienų palaimą ir džiaugsmą patyriau įsijungęs į didelį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios ministrantų būrį. Vėliau, kai ir ji buvo uždaryta, aš su broliu ir dar keliais ministrantais patarnaudavome šv. Mišioms vadinamojoje Mokinių bažnyčioje, kurioje šventąsias Mišias aukodavo ir tuometinis Lietuvos vyskupijų valdytojas dr. kanauninkas Juozapas Stankevičius. Čia Mišioms patarnaudavo ir Mindaugas Tamošiūnas, vėliau tapęs žinomu muzikantu, kompozitoriumi – pučiamųjų orkestro „Trimitas“ ir estradinio ansamblio „Oktava“ meno vadovu ir dirigentu.
Šios bažnyčios Didįjį altorių puošė dailininko profesoriaus Stasio Ušinsko sukurtas vitražas. Sovietinė valdžia, brutaliai kovodama su mūsų dvasinės kultūros apraiškomis, uždarė ir šią bažnyčią. Su mūsų ministrantų būrio likučiais pasukome Kauno arkikatedros bazilikos link. Čia teko patarnauti šv. Mišias kurį laiką aukojusiems žinomiems kunigams: poetui Kazimierui Žitkui – Vincui Stoniui, dainos „Gražių dainelių daug girdėjau“ žodžių autoriui, gilius pėdsakus palikusiam filosofijos mokslo dirvoje greitakalbiam prelatui Pranui Kuraičiui, 1953 metais suimtam ir nuteistam 25 metus kalėti sovietiniame lageryje.
Iš tuo metu Katedroje tarnavusių kunigų bene ilgiausiai teko bendrauti su kunigu Vincentu Sladkevičiumi.
Tad dar kartą pamėginsiu, kiek daugiau pakelti laiko tėkmės šydą ir žvilgterėti į prisiminimų kraitę, sukauptą bendraujant su šiuo kilniu žmogumi.
1952 metais, tapęs Kauno kunigų seminarijos prefektu (viršininku, rektoriaus padėjėju) ir klierikų dvasios vadovu, kunigas Vincentas Sladkevičius šio laikotarpio savo gyvenimo žingsnius susiejo su Kauno arkikatedra bazilika. Šv. Mišias daugiausiai aukodavo prie Švč. M. Marijos Sopulingosios, Šv. Kryžiaus ir Pažaislio Marijos šoninių altorių. Istorinis Kryžius čia buvo atvežtas iš uždarytos Šv. Gertrūdos bažnyčios koplytėlės, o Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas – iš uždarytos Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios.
Aš tada buvau dabartinės „Aušros“, o tąsyk – Pirmosios berniukų vidurinės mokyklos devintos klasės mokinys. Jau tada į akis krito nediduko ūgio kunigo Vincento Sladkevičiaus didelė siela, jo kuklumas, nuoširdumas, paprastumas ir pamaldumas. Jis aukodavo šv. Mišias labai susikaupęs, raiškiai tardamas kiekvieną Mišių skaitinio žodį. Vakarais, kai sėsdavo Katedros navoje į klausyklą klausyti išpažinčių, prie jo visada nusidriekdavo didžiulė žmonių eilė. Tikinčiuosius traukdavo jo, kaip nuodėmklausio, nuoširdumas, psichologinis nusimanymas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Visada klausyti išpažinčių ateidavo pirmas, išeidavo paskutinis. Tikintieji ne tik norėdavo jam, kaip dvasios tėvui, atverti savo sielos žaizdas, bet ir tylioje aplinkoje pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti, išgirsti jo patarimą, raminamą žodį. Visada iš kunigo V. Sladkevičiaus trykšdavo gerumo šiluma. Rodos, jis niekad nejautė ir jokio nuovargio.
Pasikalbėjęs su juo, pajusdavai iš jo ir sklindant patriotizmą, Tėvynės meilę, susirūpinimą Lietuvos likimu, kartu tvirtą pasitikėjimą viltinga Aukščiausiojo globa. Kai subūriau slaptą antisovietinę jaunimo organizaciją, jaučiau ir jo didelį autoritetą bei rūpinimąsi mūsų idealistiniais pasirinkimais. Kunigo Vincento Sladkevičiaus palaiminti Katedros zakristijos koplytėlėje prisiekėme savo jaunatviškas jėgas skirti Dievui ir Tėvynei. Visi drauge pagiedojome giesmę „Štai užbaigėm auką gausią – laimink, Dieve, mus visus…“
1957 metais per Kalėdas garbės kanauninką Vincentą Sladkevičių pagal popiežiaus Pijaus XII nominaciją Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis slapta konsekravo vyskupu. Jis labai apsidžiaugė, kai mes, mano iniciatyva, su studentiško jaunimo grupele, sugužėjome jį pasveikinti kaip vyskupą. Tačiau susitikę su garbingu Bažnyčios kunigaikščiu nežinojome, kaip elgtis. Vyskupas V. Sladkevičius tuomet gyveno Žaliakalnio Žemaičių gatvės dviaukščio namo kukliame kambarėlyje netoli Prisikėlimo bažnyčios. Jis mus sutiko apsirengęs civiliais drabužiais. Ekscelencijos nuoširdus pasisveikinimas ir pirmieji pokalbiai su juo išsklaidė mūsų varžymąsi. Pamatėme, kad jis liko toks, koks buvo – žmogiškas, artimas, suprantantis, tik dar labiau švytintis didžiosios Šviesos atspindys.
Vyskupas man tada padovanojo savo pirmąją vyskupišką nuotrauką ir filosofo Vladimiro Solovjovo raštų dvitomį. Džiaugiuosi, kad per kratas paimtas šias knygeles vėliau pavyko atgauti neišduodant Ekscelencijos vardo. Kratai ir tardymui vadovavęs G. Bagdonas įsakė jose įrašyti: „priklauso man“ ir pasirašyti. Tą ir padariau. Mano mamos šaltakraujiško sumanumo dėka čekistai nerado nei vyskupo V. Sladkevičiaus nuotraukos, nei mano užrašų sąsiuvinio. Sovietinio saugumo pastato kabinete tardytojas, įnirtingai berdamas su tam tikromis intonacijomis įvairius „epitetus“, reikalavo pasakyti, iš kur gavau tuos Solovjovo raštus. Vis atsakydavau: juos turiu jau seniai, pirkau Vilniaus turgaus prekyvietėje… Sovietinė valdžia bijojo V. Solovjovo idealistinių minčių apie žmogišką Gėrį, Tikėjimo dovaną, Dievo esybę.
Dovanota vyskupo Vincento Sladkevičiaus nuotrauka mano artimųjų nuotraukų albume yra viena iš brangiausių relikvijų. Tos istorinės nuotraukos kopiją padovanojau atsikūrusiam Kauno arkivyskupijos muziejaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniam skyriui – savo švytėjimu ji puošia jo stendus.
1988 metais dalyvaudamas Lietuvos Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, dalyvavau ir šv. Mišiose prie uždarytos Vilniaus katedros durų. Mišioms vadovavo kardinolas V. Sladkevičius, talkino garbingasis Vilniaus vyskupas, taip pat didelis Lietuvos patriotas Julijonas Steponavičius ir kt. dvasininkai. Kardinolas per Mišias tarė savo chrestomatinį žodį apie dvasinį mūsų tautos augimą, prasidėjusius pokyčius, pasidžiaugė suplevėsavusia mūsų Trispalve. „…Mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava – tai mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyvoji tauta“, – kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius.
Jis džiaugėsi atgimstančios Lietuvos sąjūdžiu, jo skelbtomis krikščioniškomis tautinėmis vertybėmis ir krimtosi matydamas, kaip netrukus imta tolti nuo šių idėjų, nuo tautinių krikščioniškų šaknų. Daug kartų mūsų pokalbiuose Kardinolas išsakydavo susirūpinimą dėl lietuviškos dainos ignoravimo. Matydavo, kad lietuvišką dainą, lietuviško žodžio skambesį vis labiau užgožia svetimi garsai, šūkaliojami ir po savo buto langu. Išgyveno, kad į mūsų kalbą vis labiau braunasi svetimžodžiai – lyg buvusios sovietinės rusifikacijos pakaitalai. Sakė: „Pasižiūrėkite, kas dedasi mūsų miesto ir Vilniaus gatvėse – lietuviškų užrašų beveik neliko…“
Šie tuomet išsakyti Kardinolo širdies skauduliai, deja, gyvi ir mūsų dienomis, tik tapę dar ryškesni. Skaudu matyti, kad kai kurie valdžios žmonės savo rankomis užsimoję naikinti savo dvasinės kultūros ištakas, savo krikščioniškų tautinių vertybių šaknis. Net kai kuriems „autoritetams“ nepatiko, kad mūsų Prezidentas per savo inauguraciją, pagerbdamas Švč. Mergelę Mariją – Dievo Motiną, ėjo pro Aušros Vartus, nepatiko, kad tardamas savo prasmingą žodį, pagerbė vieną iš mūsų tautinės Valstybės kūrėjų – dr. Joną Basanavičių. Visa tai matant ir girdint norisi pakartoti garbingojo Kardinolo klausimą: kuria kryptimi vedama Lietuva?
Kardinolas Vincentas Sladkevičius, dalyvaujant daugybei žmonių, pašventino ir atstatytą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ paminklą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Kardinolas, reikšdamas didelę meilę ir pasitikėjimą Švč. Mergelei Marijai, Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslui, vainikuotam popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna, suteikė Marijos – Nuliūdusiųjų Paguodos – vardą. Jis visada pabrėždavo, kad per Marijos užtarimą įvyko stebuklas – Lietuvos prisikėlimas: 1988 metai buvo paskelbti Marijos metais – tuomet gimė Lietuvos sąjūdis, su savo krikščioniškomis tautinėmis idėjomis vedęs Lietuvą į Kovo 11-ją. Šį stebuklą visi turėjome progos matyti. Daugelis juo ir tikėjo. Vienu ar kitu būdu jo vyksme ir dalyvavome.
Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas sakė: „Per visą Atgimimo laikotarpį turėjome Dievo Apvaizdos siųstą žmogų, giliai tikintį ir mylintį žmones ganytoją“ [str. „Padėka Dievui už kardinolo Vincento gyvenimą ir tarnystę“, XXI a. priedas „Katalikas“, 2020-08-28].
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dabartinis Lietuvos kardinolas, Vincentą Sladkevičių vadina ir legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ krikštatėviu.
Negalima pamiršti ir to, kad būtent kardinolui Vincentui Sladkevičiui 1991 metų sausį buvo perduotas saugoti LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. Kovo 11-osios Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Šį Aktą Kardinolas saugojo iki 1993 metų.
Su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi daug teko bendrauti ir Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – tuo metu buvau Kauno miesto savivaldybės trečiosios kadencijos tarybos nariu, Pilietybės komisijos pirmininku, Kauno apskrities Švietimo tarybos nariu ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininku. Tada turėjau galimybės daug kartų surengti Eminencijos buto menėje, dalyvaujant pačiam Kardinolui, gyvąsias dvasinio ugdymo pamokas. Šiose dvasinio pakylėjimo – susitikimo pamokose – mano pakviesti dalyvavo daugelis miesto mokyklų mokinių, mokytojų, mokyklų vadovų, visuomeninių organizacijų atstovų, ne vienas būrys mokinių saviveiklininkų. Daug kartų Eminenciją – antrąjį kardinolą Lietuvos istorijoje – sveikindavome jo mėgstamos kanklių muzikos garsais, lietuviška daina ar giesme. Visada prisimenu tuos gražiuosius mano parengtus Kardinolo susitikimus su mokytojos Angelės Šiaurienės vadovaujamos Kudirkaičių organizacijos būriais, ateitininkais, „Saulės“, „Aušros“, „Rasos“ gimnazijų, „Ąžuolo“, „Versmės“, „Nemuno“, Juozo Urbšio, Šilainių, Stasio Lozoraičio, Vilijampolės ir kitų vidurinių mokyklų mokiniais, mokytojais bei Švietimo ir ugdymo skyriaus darbuotojais, miesto tarybos nariais, su Dainavos poliklinikos darbuotojais ir jos vadovybe.
Visi jausdavome Kardinolo nuoširdų atidumą, paprastumą, išmintį, jo ištartų žodžių įtaigą, jo laiminančios rankos poveikį. Daug kas šiuos susitikimus vadindavo dvasinės atgaivos puota, žmogiško gerumo bei gyvojo tikėjimo susistiprinimo pamokomis. Jo Eminencija man, kaip šių susitikimų organizatoriui, padovanojo iš Vatikano gautą popiežiaus Jono Pauliaus II dovaną – rožinį – ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ devintąjį tomą. Dovanotame tome savo ranka įrašė man skirtą labai brangų ir prasmingą įrašą.
Kardinolo šie susitikimai visai nevargindavo – jis jų net laukdavo. Susitardavau su juo dėl datos ir valandos. Kardinolas lyg gerasis tėvas mane visada vadindavo malonybiniu vardu. Kartais dėl to malonaus išskirtinumo pasijusdavau truputį lyg nejaukiai, bet kartu ir suprasdavau man taikomą nuoširdų artimumą.
Dažnai Kardinolą lankydavo monsinjoras Vincentas Jalinskas, daugiausiai žmonėms žinomas „Vincelio“ vardu, ir kiti.
Paskutinį kartą jau sunkiai sergantį Kardinolą aplankėme 2000 m. balandžio mėn., prieš pat Velykas. Jis gulėjo savo kuklaus darbo kambarėlio stovinčioje lovoje. Jam įteikėme Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Padėkos raštą, drauge pasimeldėme. Paskui Kardinolas paprašė prie jo lovos budinčios seselės, kad ji užmautų ant jo rankos piršto kardinolišką žiedą. Su išsekusia nuo ligos ranka, tačiau aiškiais tardamas žodžius jis mus palaimino. Tai buvo graudus, bet nepaprastai dvasingas atsisveikinimo palaiminimas.
Šių metų gegužės 28 dieną suėjo jau dvidešimt vieneri metai, kai iškilusis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius jau ilsisi Viešpaties ramybėje. Gerosios Šviesos ir susikaupimo tylos apgaubta jo kūno amžinojo poilsio vieta Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje, kurioje jis taip pat aukodavo šventų Mišių auką. Čia tarsi į mus prabyla gyvoji Kardinolo dvasia, vėl raginanti pakilti iš kasdienybės dulkių, stiprinti savo Tikėjimą, Meilę ir Viltį, savo tautinių šaknų gyvybingumą, istorinę Atmintį.
Prieš mane ant stalo guli laikraščio „Voruta“ redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus sudaryta gausiai iliustruota knyga „Kardinolas Vincentas Sladkevičius“ ir Irenos Petraitienės parengta knyga „Padaryk mane gerumo ženklu“. Iš knygos viršelio žvelgia savo geromis akimis popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 m. liepos 28 d. inauguruotas Šventosios Romos bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius. Daug kartų matytas tas jo gyvybingas, žmones patraukiantis žvilgsnis. Tame žvilgsnyje lyg susitinka ir mūsų akys. Daug kartų matyta ir ta graži, gerumu dvelkianti šypsena, primenanti taip pat marijono palaimintojo Jurgio Matulaičio teiginį – Blogį nugalėk gerumu. Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo to gerumo ženklas, savo herbe įsirašytų žodžių ir vaizdo atspindys. (Kardinolo herbe pavaizduota spinduliuojanti Apvaizda, saulute švytintis Kryžius, lietuviška kaimo sodyba, Rūpintojėlis ir Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motina su lotynišku įrašu: „Fac mecum signum in bonum“ – Padaryk mane gerumo ženklu).
Įsimintini ir Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos tarti žodžiai, minint kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo 100-ąsias metines Kaišiadoryse: „Kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimas yra gyvas pavyzdys, kaip glaudžiai Katalikų bažnyčia buvo susijusi su mūsų pasipriešinimu totalitariniam režimui visą sovietmetį. Nors neapdovanotas ypatingomis fizinėmis galiomis, jis buvo nepaprastai stiprus savo dvasia: romus, taikdarys, ieškojęs stiprybės tikėjime ir kartu tikėjęs Lietuvos laisve“ [str. „Padėka Dievui už kardinolo Vincento gyvenimą ir tarnystę“, XXI a. priedas „Katalikas“, 2020-08-28].
Kardinolas Vincentas Sladkevičius savo prasmingo ir kilnaus gyvenimo žiedu yra ryškiai įsipynęs į mūsų Valstybės istorijos vainiką.