Bernardinai.lt
Krikščionių ortodoksų vyskupas Antonijus iš Surožo 1972 metais dalyvavo diskusijoje su Rygoje gimusiu, bet paskui į Angliją emigravusiu žurnalistu agnostiku Anatolijumi Goldbergu. Buvo svarstoma labai sudėtinga tema – kodėl egzistuoja blogis, kodėl žmogaus gyvenime vyksta dramatiškos krizės? Ar krikščionybė sugeba duoti deramą atsakymą?
Metropolite Antonijau, pažįstu žmonių, kurie tapo religingi dėl to, kad juos kankino klausimas – kodėl egzistuoja blogis? Tiesa, taip pat pažįstu ir tokių, kuriuos šis klausimas privertė nusivilti religija. Pirmieji priėjo prie išvados, kad gėrio ir blogio skirtis negalėjo atsirasti savaime, kad ją turėjo nustatyti Aukščiausioji Būtybė. Jiems buvo suprantama, kodėl egzistuoja gėris, o į klausimą – kodėl egzistuoja blogis? – jie tikėjosi gauti atsakymą religijoje. Kiti, tie, kurie nusivylė religija, priėjo prie išvados, kad religija nepateikia patenkinamo atsakymo: kaip dera tai, jog egzistuoja visagalis Dievas, gėrio įsikūnijimas, su tuo, kas vyksta žemėje. Mes matome daugybę baisių dalykų ne tik žmonių santykiuose, bet ir gamtos stichijose, Kaip jūs atsakote į klausimą – kodėl egzistuoja blogis?
Tai labai sunkus klausimas, nes iš tiesų, remiantis į tas pačias prielaidas, galima pasukti tiek į tikėjimą, tiek į Dievo neigimą. Krikščionybė, kaip aš suprantu, pateikia tokį atsakymą: taip, Dievas visagalis, tačiau Jis sukūrė žmogų laisvą ir ši laisvė, aišku, apima tiek gėrio, tiek blogio galimybę. Žmogus yra laisvas įaugti į gyvenimą arba atkristi nuo jo. Laisvės klausimas yra pagrindinis, kai kalbame apie gėrį ir blogį. Jei Dievas būtų sukūręs žmogų, kuris negali atkristi, žmogus taip pat negalėtų kurti ir gėrio. Meilė skleidžiasi tik laisvės erdvėje. Negali atsiduoti tada, kai neturi pasirinkimo. Negali mylėti žmogaus, jei tai tik mechaniniai santykiai. Jei nebūtų nesėkmės galimybės, tai meilė tebūtų tik paprastas potraukis, kuris visus sujungia, bet nesukuria dorovinio santykio.
Ar norite pasakyti, kad blogis egzistuoja tik tam, kad atskleistų per kontrastą gėrį?
Ne, nemanau, kad blogis egzistuoja tam, tačiau, kur yra galimas gėris, ten atsiranda ir blogio galimybė. Ir atvirkščiai. Aišku, jei mes būtume paprasčiausiai tobuli, kurie negali daryti klaidų, blogis išsektų, bet kaip galimybė jis vis vien egzistuotų.
Ar Jūs manote, kad visagalis Dievas, rūpindamasis žmonėmis, seka jų likimus ir padeda žmonėms pasiekti tai, kad blogis netriumfuotų?
Taip, tuo esu giliai įsitikinęs. Mano krikščioniška pasaulėžiūra tvirtina, kad Dievas yra labai susirūpinęs žmogaus likimu. Jis nėra tas, kuris sukūrė žmogų, apdovanojo jį į siaubingas deformacijas galinčia peraugti pasirinkimo laisve, o pats, pasinaudodamas Ivano Karamazovo įvaizdžiu, laukia kažkur laikų pabaigoje tam, kad nuteistų žmogų už tai, jog jis ne taip pasinaudojo savo laisve. Mano įsitikinimu, Dievas ne paprasčiausiai laukia, kaip egzaminatorius laikų pabaigoje ir svarbiausias Jo meilės bei susirūpinimo įrodymas yra Įsikūnijimas, žengimas į istorijos tirštumą, nugrimzta į žmogaus gyvenimo tragizmą ir kartu pateikia išganymo kelią.
Kokį sprendimą Dievas pasiūlo?
Išoriškai tarsi nelabai kas pasikeičia: mirtis, ligos, kančios ir toliau egzistuoja. Tačiau žmogaus santykis su žmogumi gali tapti iš esmės kitas, žmogaus santykis su savo kančia gali radikaliai pasikeisti, kaip ir požiūris į kito žmogaus kančias ir skausmą.
Taigi, Jūs atmetate Voltero tezę, kad Dievas sukūrė žmogų, aprūpino jį viskuo, kas būtina, pirmiausia protu ir paskui nusprendė, kad Jo užduotis baigta. Jei žmonės vadovausis protu, viskas bus gerai, jei ne – tai jau jų bėda. Jo pateiktas paaiškinimas visai logiškas, tačiau Jūs jį kategoriškai atmetate.
Taip, nes tokio Dievo niekaip negaliu įsivaizduoti, nes Jis būtų neatsakingas ir piktavalis. Maža to, galėtume būtent Jį vadinti viso blogio priežastimi. Tai reikštų, kad Dievas mus sukūrė, iškvietė gyvenimui tik tam, kad mes kentėtume ir dar paskui mus galėtų nuteisti? Tai karikatūra, o ne Dievas.
Volteras neteigė, kad Dievas ką nors teis. Jis tik sakė, jog Dievas suteikė žmogui viską, kas būtina, sukūrė įstabų mechanizmą, struktūrą, o, svarbiausia – protą. Toks Dievas nėra piktavalis ar neatsakingas. Juk viskas žmogaus rankose.
Jei iš tiesų žmogus būtų toks puikus mechanizmas, tai jis taip greitai nebūtų beviltiškai sugedęs. Jei priimtume Voltero poziciją, turėtume sakyti: arba Dievas yra labai prastas mechanikas, niekam tikęs. Jei Jis nesugeba sukurti kokybiško mechanizmo, tai koks čia Dievas?
O kaip Jūs galėtumėte paaiškinti tai: jei Dievas iš tiesų rūpinasi žmonėmis, tai kodėl per visą žmonijos istoriją išlieka tiek neteisybės ir jos tikrai ne mažiau nei teisingumo? Pradžioje tai buvo aiškinama, kai žmogus patenka į bėdą, jis tik pats dėl to kaltas, tai yra bausmė už kokią nors padarytą nuodėmę. Paskui toks paaiškinimas, regis, žmonių jau netenkino, tada pradėjo kalbėti apie tai, kad Dievas išbando žmogų, kad išbando žmogaus tikėjimą. Tokio aiškinimo simbolis – Jobo istorija. Kai jau nebetenkino net ir toks paaiškinimas, tai atėjo krikščionybė ir pradėjo įtikinėti, kad kančia – tai kažkas kilnaus. Ar sutinkate su tokia supaprastinta žmonijos minties raida?
Iš esmės taip, tik nemanau, kad tie paaiškinimai, kuriuos vadiname atgyvenusiais, visai netikę. Labai daug kančių kyla iš žmogaus nuodėmingumo. Jei žmogus viduje sugedęs, jis kankina ne tik save, bet ir savo aplinką. Jis pats nužmogėja.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad labai dažnai kenčia žmonės, kurie nėra nei nevidonai, nei didžiuliai nusidėjėliai, dažnai jie net bando elgtis sąžiningai ir dorai.
Jei laimė ir gerovė būtų tarsi apdovanojimas už gerą elgesį, tai gėris ir dora būtų labai nuvertinti, devalvuoti. Viskas būtų paprastas apskaičiavimas. Mano galva, gėris kaip tik tada ir tampa gėriu, kai žmogus sugeba atsispirti prieš neteisybę, prieš netiesą, iškęsti kančią ir neatsižadėti savo gėrio, to, kas jam atrodo, ar objektyviai yra gėris. Jei dosnus žmogus kelis kartus buvo apgautas, juo pasinaudota, ir jis prieina prie išvados, kad nėra reikalo būti dosniam, tai jo dosnumas buvo labai seklus. Visais atvejais tai, kas gera, yra išbandoma, turi pereiti per pagundų, spaudimo žaizdrą. Per išbandymus, kančią žmogus sugeba pasiekti visai kitą brandos lygmenį. Atsiskleidžia ypatinga didybė. Tai įvyksta, kai žmogus sugeba iškęsti kančią, neapykantą, netektį, karo baisybes ir išlikti žmogumi ar net dar labiau persismelkti solidarumu, pasiaukojimu.
Vis dėlto tai labai sudėtingas procesas. Visiškai sutinku, kad galutinis rezultatas yra geras, tačiau pats procesas labai sudėtingas. Man sunku patikėti, kad negalėtų būti paprastesnis kelias. Dar vienas dalykas – jei Dievas rūpinasi žmonių likimais, kaip galima paaiškinti tokį siaubingą dalyką, kaip nacizmą, kurį aš pats vertinu kaip išskirtinio klaikumo dalyką, nes žudymo net nebuvo bandyta pateisinti kokiu nors tariamai aukštesniu tikslu, bet buvo tiesiai sakoma: mes norime daryti blogį. Kaip Jūs galėtumėte paaiškinti tokio fenomeno atsiradimą, jei Dievas iš tiesų rūpinasi žmonių likimais ir žmonija?
Pirmiausia – aš iš tiesų tvirtai tikiu, kad Dievas rūpinasi žmonijos likimu. Antra, aš manau, jei žmogui yra Dievo padovanota laisvė, tai Dievas paprasčiausiai nebeturi teisės užkirsti kelią tam, kaip ta laisve naudojamasi. Kitaip būtų tokia situacija: Dievas jums padovanojo laisvę ir tą akimirką, kai ja naudojatės ne taip, kaip Jam norisi, Jis jus sunaikintų. Taip, tikėtina, kad jei Dievas naikintų niekšus, pasaulyje būtų kur kas mažiau blogio, nebūtų buvę Hitlerio su jo nusikaltimais, tačiau galiausiai pasirodytų, kad didžiausias niekšas yra pats Dievas, kuris man padovanojo laisvę ir leido rinktis kelią, o pats paskui sunaikina mane už tai, kad aš, dėl kurios nors priežasties, nemoku Jo dovana deramai naudotis. Koks būtų žmogaus gyvenimas? Jis gyventų žinodamas, kad už kiekvieną klaidą bus sunaikintas. Gilinkimės toliau: kadangi Dievas numato įvykius, tai pakaktų, kad žmoguje tik gimtų netinkama mintis, ir jau Dievas galėtų jį sunaikinti. Tai būtų blogiau nei bet kuri koncentracinė stovykla. Ne, dėkui, tokio Dievo tikrai nereikia.
Jei Dievas iš tiesų sukūrė žmogų laisvą, tokį, kuris gali atsakingai priimti sprendimus, tai Jis nebeturi teisės tos laisvės sunaikinti. Jis tegali žengti į sukurtą pasaulį lygiomis teisėmis, kaip Jėzus, kuris tapo žmogumi ir dėl to mirė ant kryžiaus: tai man suprantama. Jei Dievas kištųsi į mūsų gyvenimus su visa savo Visagalybe, tai Jis tebūtų budelis, ir tai būtų ne laisvės dovana, bet prakeikimas.
Kuo pasireiškia Dievo dalyvavimas žmonių gyvenimuose?
Pirmiausia tuo, kad Dievas kiekvieną yra apdovanojęs gyvenimo įstatymu, t. y. kiekvienas alkstame gyvenimo pilnatvės, alkstame tikros meilės. Kita svarbi dovana – gebėjimas atpažinti gėrį ir blogį per sąžinę. Netiesa, kad žmonės paprasčiausiai susitarė, kad tai yra gera, o tai – bloga. Gėrio ir blogio skirtis pamatinė, o ne atsitiktinis socialinis faktas. Tokie faktai nuolat kinta, o gėrio ir blogio įsisąmoninimas, kad ir kaip dažnai mums to nesinori pripažinti, išlieka. Taip pat Dievas mus veikia per žmones. Pirmiausia per tuos, kurie jam ištikimi, kurie Jį pažįsta, gyvena maldos gyvenimą. Šie žmonės mums padeda nuskaidrinti mūsų sąžinę, kuri nuolatos susidrumsčia.
Tačiau svarbiausia, kaip pasireiškia Dievo veikimas – Jis padovanojo mums Sūnų, per Įsikūnijimą tapusį žmogumi ir įrodė, kad įmanoma pereiti per visus gyvenimo siaubus ir niekada nepritrūkti meilės, tiesos ir tyrumo. Taip pat įrodė, kad žmogus gali būti išoriškai sunaikintas, tačiau nenugalėtas. Jėzus įveikė blogį, išlaikydamas savo žmogiškumą, ir tai įstabi pergalė, kur kas didesnis dalykas nei pasaulis, kuriame blogio visai nebūtų buvę.
Parengė Andrius Navickas