Dėmesio K. Škirpai šiuo metu nebus per daug, ypač pristatant autentišką jo paties galvojimą, pažiūras, pasakytus žodžius ir teiginius, bet ne kitų interpretacijas ir pritempinėjimus prie sovietų sukonstruoto jo melagingo įvaizdžio, kuris dabar eksploatuojamas istoriją miglotai suvokiančiųjų lietuvių rankomis, tuo pat metu nesąmoningai tampant jiems Kremliaus propagandos prieš Lietuvą įrankiais.
Šita prasme, manau, naudinga būtų susipažinti su K. Škirpos 1947 m. gruodžio 23 d. interviu savaitraščiui „Mintis“, kuris buvo leidžiamas Vokietijoje. Pats K. Škirpa su šeima tuo metu gyveno Airijoje, dėstė vietos koledže.
Šis interviu iš dalies paaiškina kodėl Lietuvai nedraugiškos jėgos iki šiol taip bijo K. Škirpos. Viena iš priežasčių, kad jis buvo toli pramatantis politikas, gebantis įvertinti kintančias politines sąlygas, jose orientuotis, priimti įmanomus tomis aplinkybėmis sprendimus, imtis akcijos veikti. Tokių politikų Lietuvos istorijoje nebuvo labai daug, tokie „nereikalingi“ nė dabar.
K. Škirpos įžvalgos, pateiktos 1947 m., kaip matysime, yra brandžios, labai realistiškai vertinusios tiek to meto politinę padėtį Europoje, tiek Lietuvos laisvės perspektyvas. Reikia prisiminti, kad 1947 m. dar vyko sunkios derybos tarp Antrojo pasaulinio karo laimėtojų – JAV, Anglijos ir Sovietų Sąjungos – dėl Europos likimo, o Lietuvoje partizaninio pasipriešinimo sąjūdis dar buvo pakankamai stiprus.
Bet K. Škirpa tau tada įvardijo tiksliai: „Kaip kam bepasirodytų originalu, tačiau esu nuomonės, kad Lietuvos atkūrimas yra kažkaip susijęs su Vokietijos problema. Ne tik todėl, kad savo laiku turėjome su vokiečiais bendrą sieną, kuri negalės likti Londono nepaliesta, kiek iš esmės. Jei Londone būtų surastas Vokietijos klausimu koks nors kompromisas, tai tektų skaityti, jog Lietuvos problema nustumiama į tolesnę ateitį. Priešingai, jei toks kompromisas pasirodytų neįmanomas, tai mūsų krašto likimas pareitų nuo įvykių, kurie pasektų karą laimėjusių didžiųjų valstybių bloko galutinį subyrėjimą.“
Lietuvos laisvės perspektyvos nusikėlė į tolimą neapibrėžtą ateitį. Ir Lietuvos laisvės perspektyvos atgijo tik tada, kai griuvo Berlyno siena, kai Vokietija susivienijo.
Todėl ir Lietuvos partizanų kovą, kurią jis nepaprastai gerbė ir sudėtas gyvybių aukas labai brangino, nemanė esant būdu, kuris realiai galėtų atnešti laisvę. Neminėdamas to tiesiogiai, apie kelius į valstybės atkūrimą K. Škirpa kalbėjo: „Kol bendra padėtis Europoje lieka tokia, kokia ji susidarė karo pabaigoje ir kol neįvyksta pagrindinių pasikeitimų prasme vakarų krikščioniškosios civilizacijos gelbėjimo nuo sovietinio barbarzimo, mes, maža tauta, turėtume laikytis labai apdairiai: mums rūpimojo tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atstatymo – šiuo metu turime tesiekti vien diplomatinėmis priemonėmis.“
Kodėl? K. Škirpa vėl atsako: „Mūsų tauta ir Lietuva yra atsidūrusios belaisvių būklėje, kad ir ne dėl mūsų pačių kaltės. Belaisviai gi, kaip žinoma, įstengia išsaugoti savo gyvybę, jei jie laikosi labai atsargiai ir, kol nėra pribrendęs momentas nusikratyti jungo, vengia bergždžių išsišokimų bei pasikarščiavimų prieš savo pavergėjus. Šie juk, turėdami ginklus, gali kiekvienu metu išžudyti beginklius belaisvius, arba dar blogiau – juos nukankinti ištrėmimais į Sibirą ar į kokią kitą prarają. Tad mūsų laikysena šiuo metu turėtų būti ši – taupyti savo tautines jėgas visomis įmanomomis priemonėmis, kaip pavergtoje Tėvynėje, taip ir užsieniuose tremties metu.“
Šiame K. Škirpos interviu nemaža vertų dėmesio minčių, parodančių tikrąjį žmogų, ne jo karikatūrą, per sovietinės propagandos akinius. Tarkim, kad ir dėl jo „vadistinių tendencijų“, ką jam prikaišioja net kai kurie Lietuvos istorikai. Į tai K. Škirpa atsako: „1918 m. pabaigoje, kada irgi buvo susidariusi beviltiška padėtis ir prireikė griebtis kraštutinių kovos priemonių, ar mūsų tauta vado tuomet neturėjo? Juo buvo ne koks nors mėgėjas diktatoriauti arba „vadistinių įsitikinimų“ žmogus, bet asmuo, dėl kurio demokratinio nusistatymo niekam negali kilti abejonių. Juo buvo a. a. M. Šleževičius, su kuriuo mane sieja ilgų metų asmeniška prietelystė.
Jei jis anuo nevilties metu nebūtų įžiebęs mūsų tautoje pasitikėjimo mūsų jėgomis, nebūtų pašaukęs savanorių prie ginklo, nebūtų apjungęs visų lietuvių pastangas po bendra viena valia ir nebūtų statęs vokiečiams ultimatyvių reikalavimų, kad perleistų ginklus mūsų kariuomenei skubiai apginkluoti, tai težino vienas Dievas, ar iš viso Lietuva tada bebūtų išsigelbėjusi iš bolševikinių bandų, kurios veržėsi pro visas puses į mūsų kraštą, užleidžiant jį vokiečiams ar sovietams.
Tas „vadizmas“, kurį teko man įvykdyti 1940–41 metais, inspiravosi ne kuriuo nors svetimu pavyzdžiu, bet tik 1918–19 metų mūsų pačių patyrimu. Tik aplinkybės žymiai skyrėsi nuo a. a. M. Šleževičiaus turėtų veiksmo aplinkybių. Todėl skyrėsi ir veikimo metodai. Tačiau, esmė liko ta pati: už tautos idealą įmanoma sėkmingai kovoti tik sujungtomis visos tautos jėgomis. Taigi, reikia skirti „vadistinius įsitikinimus“ nuo vadovavimo labai pavojingu tautai ir valstybei momentu. Ir, mano giliu įsitikinimu, man „vadistinius įsitikinimus“ gali prikišti tik tie, kurie dviejų minėtų sąvokų neskiria.“
Taigi, jūsų dėmesiui Kazio Škirpos interviu savaitračiui „Mintis“, 1947 m. gruodžio 23 d., Nr. 145(382).
Taupyti savo tautines jėgas visomis įmanomomis priemonėmis…
Pasikalbėjimas su buv. Lietuvos atstovu K. Škirpa
Artinasi Lietuvos nepriklausomybės 30 metų sukaktuvės. Svarbu yra peržvelgti praeities žymesniuosius Lietuvių tautai įvykius ir numatyti kuo tikslesnę darbų eilę netolimai ateičiai. Todėl ir jūsų bendradarbis kreipėsi į paskutinį Lietuvos Pasiuntinį ir Įgal[iotąjį] Ministerį Vokietijoje Kazį Škirpą, kuris savo laiku buvo pripažintas 1-uoju Lietuvos Kariuomenės Kūrėju-Savanoriu, o netekus Lietuvai 1940 m. savo valstybinės nepriklausomybės, griebėsi iniciatyvos pasipriešinti Sovietų agresijai ir buvo 1941 metais pašauktas Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Ministerio Pirmininko pareigoms.
– Gal malonėsite, Pone Ministeri, pareikšti keletą minčių lietuviams tremtiniams dabar rūpimais klausimais?
– Mielu noru pagal savo išgales atsakysiu, – kukliai pareiškė p. K. Škirpa
– Kokie dabar Jūsų, Pone Ministeri, nuomone aktualiausi lietuvių tautai siekimai ir tikslai?
– Pagrindinis lietuvių tautos siekimas šiuo metu, mano nuomone, yra išsaugojimas savo egzistencijos ir tautos kūrybinių pajėgų nuo bolševikinio sunaikinimo. Kai dėl paties tikslo, tai jis buvo per visą 1000-ties metų Lietuvos istoriją, yra dabar ir liks visados tas pats – Lietuvos valstybinės nepriklausomybės idealas. Šį tikslą kiekvienas lietuvis ir kiekviena lietuvė pareiškia, kai kelia pirmą kartą koją iš kūdikystės lopšio, laikosi to idealo per visą savo gyvenimą ir, jei reikalinga, paaukoja už jį tai, kas žmogui brangiausia – savo gyvybę. Taip yra, nes nepriklausomybė sudaro mūsų, kaip tautos narių, natūralią teisę, kurios jokia svetima pajėga niekad nepajėgs išplėšti iš mūsų sielos ir mūsų protų.
– Kas šiuo metu darytina, kad minėtas tikslas sėkmingai ir juo greičiau galima būtų įgyvendinti?
– Atrodo, esamomis aplinkybėmis mūsų tautos pajėgas išsaugotume sėkmingiausiai, jei mažiau vadovautumės iliuzijomis, užkimštume sau ausis nuo visokių skambių pažadų bei propagandos, iš kur ji bebūtų skleidžiama, bet įtvirtintume esamą padėtį Europoje daugiau realistiškai. Turime sau pasakyti, jog mūsų tauta ir Lietuva yra atsidūrusios belaisvių būklėje, kad ir ne dėl mūsų pačių kaltės. Belaisviai gi, kaip žinoma, įstengia išsaugoti savo gyvybę, jei jie laikosi labai atsargiai ir, kol nėra pribrendęs momentas nusikratyti jungo, vengia bergždžių išsišokimų bei pasikarščiavimų prieš savo pavergėjus. Šie juk, turėdami ginklus, gali kiekvienu metu išžudyti beginklius belaisvius, arba dar blogiau – juos nukankinti ištrėmimais į Sibirą ar į kokią kitą prarają. Tad mūsų laikysena šiuo metu turėtų būti ši – taupyti savo tautines jėgas visomis įmanomomis priemonėmis, kaip pavergotje Tėvynėje, taip ir užsieniuose tremties metu.
Kol bendra padėtis Europoje lieka tokia, kokia ji susidarė karo pabaigoje ir kol neįvyksta pagrindinių pasikeitimų prasme vakarų krikščioniškosios civilizacijos gelbėjimo nuo sovietinio barbarzimo, mes, maža tauta, turėtume laikytis labai apdairiai: mums rūpimojo tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atstatymo – šiuo metu turime tesiekti vien diplomatinėmis priemonėmis.
– Kuriuos žymesnius laimėjimus ar nepasisekimus Jūs, Pone Ministeri, malonėmtumėt pažymėti Lietuvos išlaisvinimo darbuose bei žygiuose?
– Lietuvių tautos kelyje už savo laisvę, nueitame iki šiol, pažymėtini šie du dalykai: 1. 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimas, išryškinęs prieš visą pasaulį jos nepalaužiamą valią atgauti valstybinę nepriklausomybę ir vienkart apnuoginęs Maskvos melą apie neva lietuvių tautos išsižadėjimą savo laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės. 2. Faktas, kad 1944 metais, kad rusų raudonoji armija įsibrovė į mūsų kraštą antrą kartą, pavyo mūsų inteligentijos daliai išsigelbėti nuo nacionalsocialistinio ir bolševikinio sunaikinimo. Duok Dieve, kad šioms mūsų tautos intelektualinėms pajėgoms pasisektų laimingai išsisaugoti iki to momento, kol pasidarys įmanoma grįžti į savo kraštą.
Tamsta teiraujiesi ir apie patirtus nepasisekimus. Jų turi kiekviena tauta, kol atsiekia laisvę. Turėjome jų ir mes, deja, net skaudžių. Bet tie nepasisekimai parėjo ne nuo mūsų padarytų klaidų ar kokių nesugebėjimų, bet nuo išorinių faktorių ir aplinkybių, kurių mes, maža tauta, vien savo jėgomis negalėjome išvengti. Jie arba buvo padiktuoti mums jėga piktų Lietuvos kaimynų, arba dėl to, kad Didžiosios Demokratinės valstybės neįstengė iki šiol ištesėti savo iškilmingų pažadų apie pavergtųjų valstybių išlaisvinimą.
– Ar randate buvus praeityje kokių nors pagrindinių klaidų ar tikslaus nesusiorientavimo saugojant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę?
– Nematau, kad būtų buvusi padaryta iš mūsų pusės kuri nors pagrindinė klaida. Manau, kad galime su pasitenkinimu konstatuoti, jog iki šiol išlaikėme Lietuvos nepriklausomybės vėliavą skaisčią ir niekuo nesuteptą. Todėl ji dabar, nežiūrint praeityje patirtų skaudžių smūgių, taip gražiai jungia apie save visus mūsų tautos sūnus ir dukras, nežiūrint kas kuriai priklauso politinei srovei ar kurių laikosi pasaulėžvalginių įsitikinimų.
Tėra, mano nuomone, buvę tik kai kurių nesusiorientavimų momento aplinkybėse. Prie tokių priskiriu susilaikymą nuo žygio į Vilnių 1939 m., kad jį apsaugojus nuo įsibrovimo į jį rusų raudonosios armijos. Žygis į Vilnių būtų, mano įsitikinimu, suteikęs Lietuvai galimybės išvengti sovietų kilpos – 1939 m. spalio mėn. 10 d. sutarties su Sovietų Sąjunga ir išsaugoti savo nepriklausomybę bent iki 1941 metų, t. y. iki Maskvos-Berlyno ašies lūžio.
Kitas nesusiorientavimas įvyko 1940 metais, kda nebuvo atmestas Maskvos ultimatumas ir ginklu nepasipriešinta Sovietų agresijai. Pasipriešinimas, pavyzdžiui, nors simboliškas, būtų įstatęs Lietuvos klausimą į mus daug tinkamesnę padėtį tarptautiniu požiūriu negu ta, kuri gavosi sakyto pasipriešinimo neįvykdžius. Be to, Lietuvos Vyriausybė, pasitraukusi po tokio pasipriešinimo į užsienius, būtų anuomet turėjusi sąlygas Lietuvos nepriklausomybei efektyviau ginti politinėmis diplomatinėmis priemonėmis.
– Kaip vertina lietuvių tautos pastangas išsilaisvinti tiek daug šia linkme kovojusi aukštoji Airijos visuomenė ir kurių pasireiškimų šia linkme teko konstatuoti?
– Koksai yra atsakingų Airijos sluoksnių nusistatymas mums jautriu klausimu matyti iš to, kad Airija yra viena iš tų šalių, kurios formaliai tebepripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, nors praktinių reikalų ir artimesnių santykių tarp Lietuvos ir Airijos seniau menkai tebuvo. Kai dėl airių visuomenės, tai joje galima pastebėti nuoširdžių simpatijų mūsų tautai ir gilių mums užuojautos dėl ištikusios mūsų kraštą nelaimės. Tai natūralu, nes airiai yra tokia pat nedidelė ir katalikiška tauta, kaip ir lietuvių. Tačiau tikėtis iš jų ko daugiau, kaip užuojautos, vargu ar būtų realu. Iš senų senovės airiai pripratę prie savo izoliuoto gyvenimo saloje, apsaugojamos jūrų iš visų pusių. Jiems Europos kontinento problemos atrodo tolimu dalyku, kuris juos mažai paliečia.
– Ar gyveno iš seniau lietuviai Airijoje ir ar nebūtų galima tremtinių būriui čia laikinai susimesti? Kaip su kun. Dr. Končiaus projektuotu tremtinių moterų ir vaikų laikinu apgyvendinimu Airijoje?
– Be mano šeimos, Airijoje lietuvių daugiau nėra. Priežastis – airių įstaigos svetimšalių beveik visai neįsileidžia, nes negali suteiti jiems darbo. Dėl darbo stokos šioje saloje patys airiai jaučiasi priversti emigruoti į užokeanį (vien į JAV kasmet išvysta iki 8.000 žmonių) arba vyksta masiškai darbams į Angliją (čia priskaitoma apie 200.000 airių darbininkų).
Apie kun. dr. J. Končiaus projektą težinau tiek, kad jis, atsilankęs pernai rugsėjo mėn. pabaigoje į Dubliną, įteikė airių užs[sienio] Reik[alų] M[inisteri]jai atitinkamą raštą įsileisti tremtinių vaikus ir moteris. Kad tai būtų davę kokių nors rezultatų – man neteko patirti.
– Kuri rolė tremtinių šviesuomenės, pasaulio ir ypač Amerikos lietuvių Lietuvos išlaisvinimo kovoje ir kas jiems daryti šiai veiklai sustiprinti?
– Pats faktas, jog atsirado Vak. Europoje, ypač Vokietijoje, toks nepaprastai didelis skaičius lietuvių tremtinių, savaime pasako kitoms tautoms, kas yra ta sovietinė santvarka, nuo kurios žmonės masiškai šalinasi, kad gyvybę išgelbėjus. Mūsų tremtinių šviesuomenė tat skaitytina tikru žiburiu, kuris nušviečia Europos tautoms pavojų, koksai gresia joms ir visai vakarų krikščioniškajai civilizacijai iš sovietų ir bendrai komunizmo. Šia prasme tos mūsų šviesuomenės rolė tikrai yra didelė: ji net išsilieja už Lietuvos problemos ribų. Tai, o ne kas kita, spirgina sovietus būti tokiais įkyriai link mūsų tremtinių, visaip juos šmeižti ir griebtis nors už siūlo galo, kad juos visus kaip nors partempti pas save, jei negeruoju, tai juos vagišiškai pagrobti, kad vėliau išžudyti ar nukankinti Sibire. Juo pasaulis daugiau supras bolševizmo pavojų, juo ta mūsų tremtinių šviesuomenės rolė įgys didesnės politinės reikšmės. Todėl kovoje už Lietuvos teisę ir nepriklausomybę ta šviesuomenė teikia ir teiks ateityje dar daugiau paspirties diplomatinei veiklai. Tačiau ta šviesuomenė turi vengti išsišokimų, kurie gali padaryti Lietuvos reikalui daugiau žalos, kaip naudos.
Lietuvių gausi išeivija, o ypač JAV, turi galimybės veikti į valstybių vyriausybes betarpiškai ir reikalauti, kad jos ir toliau pripažintų Lietuvos nepriklausomybę ir remtų Lietuvių tautos pastangas atgauti laisvę. Džiugu konstatuoti, kad lietuvių išeivija šia prasme daro tikrai daug pastangų ir pasiekė pažymėtinų rezultatų. Reikalauti dar daugiau, būtų tikrai niekuo nepagrįstas priekaištas. Tegalima išeivijai už jos didelius darbus Lietuvos laisvės besiekiant tik nuoširdžiai padėkoti ir palinkėti jei tolesnės sėkmės šioje kovoje.
Labai svarbus išeivijos vaidmuo materialinio šelpimo srityje. Prisiminkime tik BLAF-ą, jo surinktas nemažas lėšas ir skaitlingas drabužių ir maisto siuntas, daug kam iš nelaimingųjų tremtinių nušluosčiusias ašaras ir pradžiuginusias nelaimingus vaikučius. Lėšos taip pat labai reikalingos politinei ir diplomatinei veiklai.
– Kuomet gali realizuotis lietuvių tautos pagrindinai siekimai atkurti laisvę, demokratinę ir nepriklausomą Lietuvos Respubliką?
– Lietuvos nepriklausomybės atstatymas nėra jokia atskira politinė problema. Ji sudaro dalį bendros situacijos, kuri susiklostė Europoje po šio karo. Šią situaciją galima pavadinti anarchiška, nes šiai jau virš dviejų metų, kaip kanuolės nustojo gausti, o nei taikos, nei jokios tarptautinės santvarkos vis dar neturime. Šios anarchinės padėties pašalinimas yra neįmanomas dalykas, neatstačius paties Europos centro – Vokietijos. Kaip karo laimėtojams sekasi ta pagrindinė problema spręsti – paaiškės gal net artimiausiomis dienomis, kai tų nugalėtojų delegacijos įpusės savo pasitarimus Londone.
Kaip kam bepasirodytų originalu, tačiau esu nuomonės, kad Lietuvos atkūrimas yra kažkaip susijęs su Vokietijos problema. Ne tik todėl, kad savo laiku turėjome su vokiečiais bendrą sieną, kuri negalės likti Londono nepaliesta, kiek iš esmės. Jei Londone būtų surastas Vokietijos klausimu koks nors kompromisas, tai tektų skaityti, jog Lietuvos problema nustumema į tolesnę ateitį. Priešingai, jei toks kompromisas pasirodytų neįmanomas, tai mūsų krašto likimas pareitų nuo įvykių, kurie pasektų karą laimėjusių didžiųjų valstybių bloko galutinį subyrėjimą. Vokiečių tauta vargu bau toliau bepakęstų jos išniekinimą ir tampymą į visas puses. Yra pavojaus, kad ji gali mestis į desperatiškus kraštutinumus. Tai vestų arba prie dar didesnės anarchijos Europos centre, kaip ligi šiol, arba atvirkščiai, Vokietija, išnaudodama suminėją jos buvusių priešų suskilimą, atsistotų pati ant savo kojų su kitais nesiskaitydama.
Ikšiolinė Sovietų laikysena vaizdžiai parodo, kad Maskvai visai nerūpi atstatyti taiką ir normalų gyvenimą Europoje. Ji siekia palaikyti kontinentę anarchinę būklę, kad ją panaudojus bolševizmo išplitimui likusioje Europos dalyje. Kad atsilaikyti prieš šį pavojų jau nebeužtenka JAV dolerių, juo labiau generolo de Gaulle kalbų, pakurstančių prancūzų tautą. Reikalinga turėti daug realesnių priemonių. Viena tokių priemonių – skubus Europos centro atkūrimas. Jei prileisti, kad reikalingų jėgų atplauktų, kaip sako mūsų dainelė, „iš už jūrių-marių“, tai ir tokiu atveju be sakyto centro atstatymo nebūtų galima apsieiti. Nereikia būti dideliu strategu, kad suprasti, jog jokie ryžtingesni veiksmai yra neįmanomi, jei veikiančių pajėgų užnugaryje nėra saugumo. Tačiau, jei Vokietija būtų atkurta, tai aišku kiekvienam, kad vokiečiai tuoj siektų atstumti lenkus nuo Oderio-Neisės sienos. Kitaip sakant, naujas vokiečių-lenkų konfliktas. Jis gali paliesti ir Lietuvą.
Išvada: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelias gali būti ilgokas ir nuklotas naujais aštriais gruodais. Dar gali tekti perkainoti daug šios dienos vertybių ir nusistatymų, kaip pro tuos gruodus išlaviruoti – tai nelengva užduotis mūsų atsakingiems veikėjams.
– Kas darytina, kad realiai pagelbėti kenčiantiems lietuviams Tėvynėje, Rusijos gilumoje ir ypač baisiajam Sibire?
– Kol Rusijoje siautėja sovietinis režimas, nenumatau galimybių to režimo aukoms pagelbėti. Juk Sovietai nepripažįsta civilizuoto pasaulio institucijų nelaimingiems žmonėms gelbėti ir jų atstovų pas save neįsileidžia. Siuntimas gi kokios nors materialinės pašalpos per Sovietų įstaigas reikštų pagalbą ne tiems, kam ji reikalinga, bet pačiam bolševizmui. Nelieka nieko kito, kaip kelti protesto balsą prieš tokią padėtį ir be paliovos apeliuoti į civilizuotųjų šalių vyriausybes ir tarptautines institucijas: pasaulis turi žinoti, kad Sovietuose yra ne viena Katynė, bet šimtai tokių Katynių ir dar baisesnių civilizacijos kapinynų.
– Kuriuo būdu tremtiniai geriausiai gali išsilaikyti fiziškiai, tautiškai, kultūriškai ir moraliai?
– Manau, kad tremtiniai šiais visais požiūriais geriausiai galėtų išsilaikyti tik organizuotai ir didesnėmis grupėmis. Fiziniam išsilaikymui ypač svarbu susirasti tinkamo darbo ar sudaryti kokį nors laikiną pragyvenimo šaltinį.
– Kuriuose kraštuose geriausiai tremtiniams būtų laikinai pagyventi?
– Ten, kur gyvena lietuvių iš seniau, kur jie turi savas organizacijas, ryšius su tų kraštų įstaigomis, vietiniais gyventojais ir darbovietėmis.
– Kaip organizuoti kiek žymesnį tremtinių įsileidimą į šiuos kraštus ir kaip sutvarkyti perkeldinimą?
– Pirmiausia reikia išspausti iš tų šalių vyriausybių tremtinių įsileidimą didesniais kiekiais ir šeimomis. Kad toks įsileidimas būtų gautas, pati to krašto vyriausybė surastų perkeldinimo priemonių. Įsileidimą gauti turėtų gelbėti vietos lietuvių organizacijos, Lietuvos diplomatinės ir konsuliarinės įstaigos. Be to, patys tremtinai turėtų kolektyviniais raštais atakuoti vyriausybes ir visuomenę tų kraštų, į kuriuos nori nusikelti, kad įsileistų. Bolševizmo ir nacizmo aukoms cilizuotųjų kraštų sienos turi būti pralaužtos, nes kitaip kompromituoja pačią civilizaciją ir yra gėda kraštams ir tautoms, kurios tų aukų nenorėtų pas save priglausti.
– Kas šiuo metu Europoj gyvenantiems tremtiniams svarbiausia ir ko jie turėtų siekti?
– Į tai galėtų geriausiai atsakyti patys tremtiniai ir jų organizacijos. Asmeniškai, kaip jau minėjau, esu nuomonės, jog svarbiausias dalykas, kurio reikia siekti, tai išsaugojimą savo fizinės egzistencijos.
– Dar vienas ne visai kuklus klausimas, Pone Ministeri: kiek turi pagrindo tremtiniuose pasitaikanti mintis apie tariamai vadistinius Jūsų, Pone Ministeri, politinius įsitikinimus?
– Tamsta, esi per daug santūrus, jei manai, kad šis klausimas galėtų būti man keblus. Atsakymas į spaudos bendradarbio klausimą sudaro politikos žmogui ne kokio nors nemalonumo, bet tik garbės ir moralinio pasitenkinimo.
Mano nuomone, „vadistiniai įsitikinimai“, kaip sąvoka, iš viso neegzistuoja, nebent pas kokį nors diktatorių, tapusį savo tokio amato belaisviu, kokiu yra Stalinas, arba buvo pasidaręs Hitleris su Musolini. Tačiau, negalima paneigti, kad politinėje veikloje būna momentų, kada tam ar kitam asmeniui tenka imtis vadovaujančios rolės arba ją jam užkrauna aplinkybės, taigi prieš jo paties valią. Tokie atsitiktinumai pasitaiko tada, kai politinė veikla įgauna tikros kovos pobūdį, nes kova be vadovybės, taigi be vado, yra neįmanomas dalykas. Tat galima įsitikinti iš karinio dalinio veikimo karo metu, tat matyti ir iš kritiškų tautai ir valstybei momentų.
Pavyzdžių tam mes turime savų. Štai 1918 m. pabaigoje, kada irgi buvo susidariusi beviltiška padėtis ir prireikė griebtis kraštutinių kovos priemonių, ar mūsų tauta vado tuomet neturėjo? Juo buvo ne koks nors mėgėjas diktatoriauti arba „vadistinių įsitikinimų“ žmogus, bet asmuo, dėl kurio demokratinio nusistatymo niekam negali kilti abejonių. Juo buvo a. a. M. Šležiavičius, su kuriuo mane sieja ilgų metų asmeniška prietelystė.
Jei jis anuo nevilties metu nebūtų įžiebęs mūsų tautoje pasitikėjimo mūsų jėgomis, nebūtų pašaukęs savanorių prie ginklo, nebūtų apjungęs visų lietuvių pastangas po bendra viena valia ir nebūtų statęs vokiečiams ultimatyvių reikalavimų, kad perleistų ginklus mūsų kariuomenei skubiai apginkluoti, tai težino vienas Dievas, ar iš viso Lietuva tada bebūtų išsigelbėjusi iš bolševikinių bandų, kurios veržėsi pro visas puses į mūsų kraštą, užleidžiant jį vokiečiams ar sovietams.
Tas „vadizmas“, kurį teko man įvykdyti 1940–41 metais, inspiravosi ne kuriuo nors svetimu pavyzdžiu, bet tik 1918–19 metų mūsų pačių patyrimu. Tik aplinkybės žymiai skyrėsi nuo a. a. M. Šleževičiaus turėtų veiksmo aplinkybių. Todėl skyrėsi ir veikimo metodai. Tačiau, esmė liko ta pati: už tautos idealą įmanoma sėkmingai kovoti tik sujungtomis visos tautos jėgomis. Taigi, reikia skirti „vadistinius įsitikinimus“ nuo vadovavimo labai pavojingu tautai ir valstybei momentu. Ir, mano giliu įsitikinimu, man „vadistinius įsitikinimus“ gali prikišti tik tie, kurie dviejų minėtų sąvokų neskiria, – baigė pasikalbėjimą p. K. Škirpa
Rimas Kemeklis
„Minties“ redakcija Kazį Škirpą šioje publikacijoje taip pristato:
Kazys Škirpa
Gimęs 1895 m. vasario 18 d. Namajūnų km., Saločių valsč., Biržų aps., ūkininkų šeimoje.
Baigęs Mintaujos realinę gimnaziją, studijavo Komercijos Institute, Petrapilyje. 1916 m. rusų mobilizuotas, baigė karo mokyklą ir buvo karininku. 1917 m. rudenį metė rusų kariuomenę ir organizavo lietuvių pulkus. 1918 m. pradžioje grįžo Vilniun ir čia pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę, stodamas pirmutiniu į jos eiles. Parengė pirmuosius projektus savanoriams šaukti. Kai savanoriai buvo M. Šležiavičiaus vyriausybės pašaukti, K. Škirpa perėjo rikiuotėn, buvo pirmuoju Vilniaus karo komendantu ir 1919 m. sausio 1 dieną užėmė Gedimino kalną ir asmeniškai iškėlė Lietuvos vėliavą D.L.K. Gedimino pilies bokšte.
Pasitraukus 1919 m. vasario 6 d. į Kauną, organizavo 5-ąjį D.L.K. Kęstučio pulką ir jam vadovavo, dalyvavo su savo pulku kovose prieš visus tuometinius Lietuvos priešus.
1920 m. Steigiamajame Seime K. Škirpa buvo išrinktas L[ietuvos] Vals[tiečių] Liaudininkų sąraše. Želigovskiui užpuolus Vilnių, K. Škirpa vėl stojo kovon ir suorganizavo 1-jį savanorių pulką, perkrikštytą vėliau į 13-jį pulką.
Baigus kovas, 1921 m. K. Škirpa buvo komandiruotas į Šveicariją ir Belgiją aukštųjų karo mokslų eiti ir 1925 m. baigė Belgų Karo Akademiją. Grįžęs buvo paskirtas Kariuomenės štabo II-ojo skyriaus v[iršinin]ku, ėjo Gen[eralinio] Štabo V[aldy]bos V[iršinin]ko pareigas ir 1926 m. birželio mėn. buvo paskirtas Vyriausioju Štabo V[iršinin]ku.
Po to ilgesnį laiką buvo užsienio tarnyboje. Apie 10 metų išbuvo karo atašė Berlyne. 1937 m. buvo perkeltas į diplomatinę tarnybą ir paskirtas Lietuvos Atstovu prie Tautų Sąjungos. Po lenkų ultimatumo buvo iš tos vietos atšauktas ir paskirtas 1-uoju Lietuvos pasiuntiniu ir Įgal[iotuoju] Ministeriu Varšuvoje, o kai grėsė pavojus netekti Klaipėdos krašto, staigiai, 1938 m. gale buvo grąžintas į Berlyną, taigi, į patį sunkiausiąjį Lietuvos diplomatinį postą. Tačiau išgelbėti Klaipėdos jau nebebuvo galima, nes to lietuviško kampelio atplėšimą nuo Lietuvos naciai statė sau prestižo klausimu ir su jokiais teisės argumentais nesiskaitė.
Kada 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą ištiko didžiausioji nelaimė, K. Škirpa vėl griebėsi iniciatyvos Tėvynei gelbėti, nors jau ir nebebūdamas kario uniformoje.
Nacių laikais buvo internuotas ir šiuo metu vargsta tremtyje – Airijoje.
