Prezidentūros teikiami apdovanojimai žiniasklaidos atstovams išryškina prarają tarp dviejų žiniasklaidos tipų: konjuntūriškai susitaikančios bei prisitaikančios ir kovojančios. Viena – švyti elitiniuose priėmimuose, šeriama mokesčių mokėtojų pinigais, kita – rizikuoja visam gyvenimui tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Politikų beriama televizinė pareiškimų pudra maskuoja įstatymų skyles ir represinius instrumentus, kurių raumenys begėdiškai traiško visuomenės teises žinoti tiesą bei principingus žurnalistus.
„Nerezonansinės“ bylos žiniasklaidai
BNS žurnalisčių persekiojimo byla didesnio rezonanso sulaukė tik todėl, kad – tai didžiausia naujienų agentūra ir įvykiai palietė Prezidentūrą. Tokių bylų – apstu „provincijoje“, tačiau žurnalistų persekiojimas nesulaukia net drąsesnio Lietuvos žurnalistų sąjungos žodžio.
Tik keletas pavyzdžių: Druskininkų mero Ričardo Malinausko kryžiaus žygis prieš Romą Sadauską-Kvietkevičių bei nepriklausomą portalą Tiesos.lt, UAB „Joniškio dienos“ sužlugdymas trisdešimties tūkstančio litų ieškiniu – įspėjimas kritikuojančiai, o ne nuo valdžios stalo mintančiai žiniasklaidai.
Tokiu ginklu – jeigu ne susidoroti, tai bent jau įgąsdinti lendančius „kur nereikia“ žurnalistus – tapo galimybė dėl kiekvieno garsiau ištarto žodžio kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Veikėja pasijuto nuskriausta
Visą Baudžiamojo kodekso taikymo absurdą neseniai pajuto Šiaulių regioninio savaitraščio „Šiauliai plius“ žurnalistė Asta Volkovaitė.
Abejonė, ar viešoji įstaiga „Moterų veiklos inovacijų centras“ naudingai leidžia skriaudžiamoms moterims ginti skiriamus biudžeto litus, sukėlė tikrą audrą. Šiaulių, Kauno ir kitų miestų visuomeninių organizacijų prašymą ištirti viešosios įstaigos veiklą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nukišo į giliausią kampą, o žurnalistė tapo kaltinamąja.
„Moterų veiklos inovacijų centro“ direktorė Salomėja Jasudienė kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka. Jungtinio nepartinio judėjimo aktyvistė, vos netapusi Drąsos kelio kandidate į Seimą, pasijuto žiauriai apšmeižta ir nepagrįstai sulaukusi visuomenininkų dėmesio.
Prilygino banditams
Šiaulių miesto apylinkės teisėjas Alfredas Vilbikas iškart griebė jautį už ragų. Išvijo iš salės stebėtojus, o žurnalistė tapo kaltinamąja. Jai paskirta kardomoji priemonė – neišvykti. Be to, psichiatrai turės atsakyti, ar žurnalistė psichiškai sveika. („Psichiškai sveiki“ žurnalistai tik perrašinėja pranešimus spaudai ir renkasi apdovanojimus, ar ne taip?).
Skirti ar neskirti kardomąją priemonę, sprendžia teisėjas. Pagal tai, kaip supranta teisingumą ir protingumą. Šiuokart viena mažametį auginanti žurnalistė buvo prilyginta narkotikų prekeiviams, organizuotiems nusikaltėliams, kyšininkams, kurie gali daryti poveikį liudytojams arba pabėgti nuo teisingumo į kokį nors Barbadosą.
Laisvė kerštautojams
Prieštaringai galima vertinti Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės iniciatyvą dekriminalizuoti šmeižtą, tai yra, apsiriboti tik administracine atsakomybe. Tačiau faktas tas, kad Baudžiamasis kodeksas vis dažniau naudojamas kaip keršto už kritiką ir įgąsdinimo priemonė.
Bet kuris kliedesingas skundas metams ar keliems žurnalistą paverčia kaltinamuoju. Iš jo atimama teisė į visavertes atostogas, komandiruotes net į kaimyninę Latviją. Jau neskaičiuojant pinigų advokatams, areštuoto turto bei teisiamojo reputacijos visuomenės akyse.
Skirtingai nei garbę ir orumą ginant civiline tvarka, nereikia mokėti žyminio mokesčio, todėl ieškinių suma priklauso tik nuo fantazijos lakumo.
Reikia storos odos, kad atlaikytumei tokį spaudimą, liktumei darbingas. Tačiau Lietuvoje žurnalistas gali būti nuteistas net ir be teismo sprendimo.
Nuteisti be teismo
Ne tik raidė, bet ir LTSR spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo dvasia perkelta į dabartinį Visuomenės informavimo įstatymą. Nekaltumo prezumpcija, lyg ir turinti galioti visiems, negalioja žurnalistams. Ir tai ne tik žurnalistų etikos inspektorės Zitos Zamžiskienės gražios ateities su bedante žiniasklaida vizijos, realizuotos projekte, kuriame siūloma žurnalistus iš anksto laikyti paskleidusiais netiesą, kol jie „neįrodys kitaip“.
Principas, kad žmogus nekaltas, kol tai neįrodyta teisme, jau porą dešimtmečių paneigtas Visuomenės informavimo įstatyme ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (LŽLEK) veikloje.
Tai, kas turėjo tapti žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmu, tapo rimbu nepaklusniesiems plakti. Kaip žiniasklaida „savireguliuojasi“ komisijoje su neaiškiais principais parinktų visuomeninių organizacijų atstovais be pačių žurnalistų – atskira tema. Bet ne mažiau svarbu tai, kad komisijai suteikta teisė nuteisti žurnalistus ir leidėjus be teisės apsiginti.
Sankcijos – neskundžiamos
Štai vos kelių metų istorija. Buvusiam Seimo nariui nepatiko, kodėl Šiaulių žurnalistai knaisiojasi jo šeimos verslo skolose vietinei savivaldybei. Teisme politikas nieko nepešė, tačiau ašaras nušluostė LŽLEK komisija, kuri vadovaujasi ne įrodymais, ne faktais, o emocijomis. Paskelbė verdiktą – žiniasklaidos priemonė neetiška.
Komisijos sprendimas lemia ne tik dėmę. Neetiška paskelbta žiniasklaidos priemonė neturi teisės teikti paraiškas projektams finansuoti, susigrąžinti išlaidas platinimui ir pan. Maža to, komisija leidinį gali paskelbti smurtiniu, o tai reiškia, kad laikraščius pardavinėsi nebent kokiame turgelyje miesto pakraštyje.
Lietuvoje galima teisme ginčyti eilinio patrulio skirtą baidą, tačiau iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma LŽLEK – neliečiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad LŽLEK „nelaikytina viešojo administravimo subjektu, nes, nagrinėdama ginčus dėl Etikos kodekso nuostatų pažeidimų, neatlieka jokių funkcijų, susijusių su viešuoju administravimu“. Vadinasi, komisijos sprendimai ir lydinčios sankcijos – galutinės ir neskundžiamos.
Dviprasmybė? Įstatymų leidėjo neapsižiūrėjimas? Anaiptol.
Tai, kad Visuomenės informacijos įstatymas tik teoriškai garantuoja teisę į informaciją, įrodo nedidelis eksperimentas, apie kurį papasakosiu kitame rašinyje.