Veidaknygė
Prieš keletą dienų rašiau, jog viena didžiausių klaidų, kurią daro didelė dalis (ypač kairiųjų) Europos intelektualų, yra ta, kad šie, vertindami komunizmo nusikaltimus žmonijai, sieja juos tik su Stalino ir kitų diktatorių asmenybėmis, bet ne su pačia pražūtinga ideologija.
Deja, šis mano buvusio kursioko, VU TSPMI dėstytojo, būsimo socialdemokratų partijos nario dr. Liutauras Gudžinskas įrašas yra puikus tokio paviršutiniško požiūrio į 1917-ųjų įvykius Rusijoje pavyzdys.
Liutauras rašo:
„1917 m. Rusijos revoliucija ir jos pasekmės prieštaringos. Visgi svarbiausias tiesioginis šios revoliucijos padarinys – carinės imperijos žlugimas. Tai sudarė galimybes didžiulėje imperijos teritorijoje gyvenusių tautų apsisprendimui ir demokratinėms laisvės, lygybės ir solidarumo reformoms įgyvendinti“.
Ar tikrai? Nejaugi Holodomoras, 1937 m. teroras, Baltijos šalių okupacija, trėmimai, sunaikinta tiek pavergtų tautų, tiek pačios Rusijos inteligentija yra mažesnės Spalio revoliucijos pasekmės nei „demokratinės reformos“? O „šviesaus rytojaus“ idėjų įkvėpti totalitariniai režimai Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kambodžoje, Vietname, kurie vargu ar būtų atėję į valdžią, jei ne 1917-ųjų Spalio revoliucija ir bolševizmo įsigalėjimas Rusijoje, o vėliau – ir Sovietų Sąjungoje?
Sunku net įsivaizduoti, kokios reakcijos sulauktų kas nors, panašiai atsiliepęs apie nacių atėjimą į valdžią 1933-ųjų Vokietijoje ir tai, kaip Hitleris neva pakėlė šalies ūkį.
Būtent – tokią situaciją sunku net įsivaizduoti, nes visi suvokia, kad milijonus žmonių pražudžiusiems režimams (skaičiuojama, kad komunizmas pasaulyje pražudė net per 100 mln. žmonių) negali būti jokio pateisinimo.
Tad kodėl taikome dvigubus standartus? Paradoksalu, jog kalbant apie nacizmą, jo etiketė klijuojama netgi nuosaikiam nacionalizmui, tikrai nieko bendro neturinčiam su Hitlerio nusikaltimais žmogiškumui, o štai bolševizmo atveju ieškoma teigiamų pusių netgi šios barbariškos ideologijos įsigalėjimą tiesiogiai lėmusiuose įvykiuose.
Taip, Rusija buvo imperinė valstybė dar caro laikais, pavergusi Lietuvą ir kitas mažesnes tautas. Tačiau nė vienas Rusijos caras tikriausiai net sapnuose nebuvo regėjęs tokio masto žudynių, kokias vykdė Leninas ir jo pasekėjai. Tai paaiškinti nesunku. Komunizmas, kaip vėliau ir nacizmas, sunaikino bet kokią visuomenėje egzistavusią moralę, nebeliko krikščioniškoje visuomenėje egzistuojančių moralinių stabdžių, o siekis sukurti „naują žmogų“, paneigiant pačią jo prigimtį, atvedė prie žmonijos istorijoje iki tol nematyto barbarizmo.
Jeigu norime gyventi darnioje, klestinčioje ir demokratinėje visuomenėje, turime paisyti ne „revoliucinių principų“, o krikščioniškų ir klasikinių dorybių, kurias iš mūsų visais įmanomais būdais stengėsi ištrinti bolševikai.
