2012

Kviečiame pasiklausyti „Žinių radijo“ laidos „Prie pietų stalo“, transliuotos gruodžio 7 dieną. Laidos vedėjas Raigardas Musnickas kalbino buvusį FNTT vadovą, Seimo antikorupcijos komiteto pirmininką Vitalijų Gailių.

Laidos įrašą rasite čia.

įkainota vaiko GYVYBĖ ir SVEIKATA?

Šiauliuose – du–tris šimtus tūkstančių litų…

Taip mano Seimo narys NAGLIS PUTEIKIS, nes tiek pinigų nesuranda vietinė valdžia, kad įrengtų judriose gatvėse prie mokyklų šviesoforus. Tačiau EKSKURSIJOMS į kinijas ar indijas PINIGŲ yra. Susireikšminę MERIJOS damulevičiai, matonienės ar juškai SVAIGSTA indų palaikyti „aukščiausiąja kasta“, nors tų kelionių išliekamoji vertė – vizitinių kortelių dalybos. Beje, savivaldybės keliauninkai NEIŠDRĮSO ateiti ir papasakoti bendruomenių atstovams įspūdžių iš savo vojažų po tolimas šalis…Nors žiniasklaidai gana išsamiai išgyrė TUŠČIUS ir BRANGIUS pasivažinėjimus.

…o tuo metu, TYLIAI atgulė Ginkūnuose Juozas ŠILEIKIS. Kryžiadirbys. KRYŽIŲ kalno siela. Jo saugotojas. ATSTATYTOJAS. Restauratorius.Mus paliko ŽMOGUS už tylius, bet didžius darbus gavęs ASMENINĮ POPIEŽIAUS BENEDIKTO XVI PALAIMINIMĄ. Ir išėjo Juozas ŠILEIKIS, nesukvietęs nė vienos spaudos konferencijos… Tačiau kiekvieną kartą, iš kurios pusės beįvažiuotumėme į Šiaulius, mus pasitiks JO palikimas – KRYŽIUS – „gyvenimo raiškos DEKLARACIJA“.

Jei koks statistikos mėgėjas atliktų tyrimą, ko gero, paaiškėtų, jog dabar žiniasklaidos dažniausiai vartojamas žodis – „pirko“. Omenyje turimi nupirkti rinkėjų balsai. Jau beveik nieko neberašoma apie mergaitės ir Kedžių –­ Venckų šeimos tragediją ir jos kontekste išryškėjusį teisinės sistemos supuvimą. Žodis „pirko“ dabar svarbiausias. Net Konstitucinis teismas aiškinosi giliąsias „pirko“ prasmes.

Kaip ir prieš 4 ar 8 metus, rinkėjų balsai per šiuos rinkimus buvo perkami. Ir ne vienos partijos atstovų. Tikrai negerai, kad politikai taip negražiai elgiasi. Įdomu, kaip jie panaudotas lėšas deklaruoja ataskaitose VRK? Tačiau net ir pritarus teiginiui, jog daugiausia pirko Darbo partija, lieka neaišku, kodėl net 271520 (19,82 %) rinkėjų daugiamandatėje apygardoje balsavo už ją.

Tarkim, nupirko 1520 balsų, bet dar lieka 270 000. Galima pafantazuoti, kad nupirko 11520 balsų. Bet ir vėl žodis „pirko“ niekaip neatsako į klausimą, kodėl už DP pirmame rinkimų ture balsavo daugiau rinkėjų, nei, pvz., už Tvarką ir teisingumą (100120) ir net socialdemokratus (251610; 18,37 %). Juk V.Uspaskichas nėra gražesnis už A. Butkevičių. V.Mazuronį TV ekranuose pastaraisiais metais matėme ne rečiau nei V.Uspaskichą. Ir pašneka V.Mazuronis tikrai ne prasčiau. Negi Viktoras daugiau žadėjo? Na, tikrai ne. Kiti žadėjo dar daugiau gėrybių. Iš jo lūpų net negirdėjome giliai jaudinančio šūkio „Svarbiausia – žmogus!“. Tad klausimas, kas lėmė puikius DP rezultatus, kol kas be atsakymo. Palikime jį ateičiai.

Visą straipsnį skaitykite čia: http://literaturairmenas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=516:juozapas-kazimieras-valaitis-rinkimai-bals-pirkimai-ir-siuolaikine-zukle&catid=334&Itemid=129

Gruodžio 5-ąją, trečiadienį, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kad buvęs vidaus reikalų ministras liberalcentristas Raimundas Palaitis, remdamasis Valstybės saugumo departamento pažyma, neteisėtai iš darbo atleido buvusį Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovą generolą Vitalijų Gailių. Anksčiau šis teismas nusprendė, kad netiesėtai atleistas ir buvęs V. Gailiaus pavaduotojas majoras Vytautas Giržadas. Iš karto po teismo sprendimo Vitalijus Gailius dalyvavo naujienų portalo Alfa.lt tiesioginėje vaizdo konferencijoje, kurioje jį kalbino žurnalistas Tomas Dapkus.

„Aš manau, kad vidaus reikalų ministras, įsiteisėjus sprendimui, turėtų kreiptis į teismą ir šią žalą išieškoti iš R. Palaičio asmeninių lėšų. Jei tai nebus padaryta, aš asmeniškai kreipsiuosi į Generalinę prokuratūrą, kad ji gintų viešąjį interesą ir siektų atlyginti valstybei padarytą žalą. Žalą, kuri atsirado dėl tyčinių valstybės pareigūnų veiksmų, kurie, mano nuomone, tuos veiksmus padarė vedini siaurų politinės korupcijos interesų“, – teigė V. Gailius.

– Valstybės saugumo departamento faktinio vadovo Romualdo Vaišnoro koks vaidmuo ir kokie bus jūsų veiksmai jo atžvilgiu? Jis iš esmės buvo vienas iš pagrindinių Jūsų ir Jūsų pavaduotojo neteisėto atleidimo iniciatorių?

„Visa ši istorija prasidėjo nuo neteisėto, galimai suklastoto tarnybinio pranešimo, kurį Jūsų minėtas pareigūnas surašė tuoj po to, kai mano pavaduotojas (Vytautas Giržadas – Alfa.lt) pateikė jam informaciją apie faktines aplinkybes, kokiu būdu duomenys (apie banko „Snoras“ nacionalizavimą – Alfa.lt) pateko dienraščiui („Lietuvos rytui“ – Alfa.lt). Savo tarnybiniam pranešime šis pareigūnas iš esmės nuslėpė jam pateiktus duomenis, o siekdamas, kad šie duomenys nebūtų tikrinami pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nuo kurios, būtent nuo to tarnybinio pranešimo, buvo pradėti vykdyti neteisėti operatyviniai veiksmai mano, mano šeimos, mano vaikų atžvilgiu. Buvo klausomasi telefoninių pokalbių, buvo atliekamas mano šeimos operatyvinis sekimas, buvo kontroliuojamos mano tarnybinės patalpos. Mano profesinė patirtis leidžia identifikuoti tokius veiksmus, juolab, kai tuos veiksmus inicijuoja neturintys kompetencijos, neturintys elementarios garbės vidutinybės, kalbu aš apie tą pareigūną, kuris šiandien dienai apgaudinėdamas valstybės vadovus bando veikti siauros korumpuotos struktūros interesams“, – sakė V. Gailius.

Visą straipsnį skaitykite ir vaizdo įrašą žiūrėkite čia: http://www.alfa.lt/straipsnis/15069565/Gailius..VSD.atliko.operatyvinius.veiksmus.mano.seimos.atzvilgiu=2012-12-05_15-38/

Andrius Martinkus

Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jo­je esa­ma šė­to­niš­ku­mo,

ku­ris ski­ria ją nuo vis­ko, ką ma­tė­me, ir,

gal­būt, nuo vis­ko, ką pa­ma­ty­si­me.

Jo­seph de Maist­re

„Jei iš tie­sų pra­dė­tu­me kal­bė­ti apie tai, kas šian­dien vyks­ta, tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie mo­der­ni­ą­ją oku­pa­ci­ją, et­no­ci­dą, gal­būt net ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, – taip, ko­men­tuo­da­mas fak­tą, kad „ka­ro ne­bu­vo, bet ne­te­ko­me pu­sės mi­li­jo­no gy­ven­to­jų“, pa­reiš­kė Ro­mu­al­das Ozo­las. Kas tai? Dar vie­nas „są­vo­kų ero­zi­jos“ pa­vyz­dys? Bet juk iš tie­sų ka­ro ne­bu­vo, o ne­te­ko­me net­gi dau­giau nei pu­sės mi­li­jo­no gy­ven­to­jų. Pa­si­bai­gus „dai­nuo­jan­čiai re­vo­liu­ci­jai“ Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo net sep­ty­niais šim­tais tūks­tan­čių. Dai­nuo­jan­čiai?.. Ar ra­šan­čio­jo šias ei­lu­tes akys ir au­sys ne­ap­gau­na ir ar jam šim­tus ir tūks­tan­čius kar­tų ne­te­ko vie­šo­jo­je erd­vė­je su­si­dur­ti su šiuo keis­tu dvie­jų žo­džių jun­gi­niu? Jei Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ras yra ne­tei­sus ir, kal­bė­da­mas apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, klai­di­na žmo­nes, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad daug dau­giau ne­tei­sūs yra tie, ku­rie pa­lei­do (vi­sai ti­kė­ti­na, kad ne iš blo­gos va­lios, nors ne­at­mes­ti­na ir ki­ta ga­li­my­bė) apy­var­ton šią keis­tą są­vo­ki­nę kon­struk­ci­ją – „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“. Ir daug di­des­niu mas­tu yra su­klai­din­ti tie, ku­rie pa­ti­kė­jo, kad to­je „re­vo­liu­ci­jo­je“ da­ly­vau­ja ir kad tai, ka­me dai­nuo­jan­ti tau­ta nu­ga­lė­jo, bu­vo bū­tent „re­vo­liu­ci­ja“. Ir tie, ku­rie šį keis­tą ver­ba­li­nį da­ri­nį pa­lei­do į vie­šu­mą, ir tie, ku­rie juo pa­ti­kė­jo ir lei­do­si bū­ti jo įkve­pia­mi, jau tu­rė­jo prieš akis pa­na­šių keis­te­ny­bių kū­ry­bos pre­ce­den­tą. Ne­ži­nau, ar, pa­va­din­da­mas ge­no­ci­dą „ak­so­mi­niu“, sig­na­ta­ras tu­rė­jo gal­vo­je ki­tą „ak­so­mi­nį“ is­to­ri­nį fe­no­me­ną. Bet aš iš kar­to pri­si­mi­niau „ak­so­mi­nę re­vo­liu­ci­ją“ – ver­ba­li­nę keis­te­ny­bę, su­klai­di­nu­sią tuos, ku­rie Lie­tu­vo­je „re­vo­liu­ci­ja“ pa­va­di­no tai, kas jo­kiu bū­du jo­kia re­vo­liu­ci­ja ne­bu­vo.

Rei­ka­las tas, kad re­vo­liu­ci­ja – tik­ra re­vo­liu­ci­ja ir ne bet ko­kia, o bū­tent po­li­ti­nė re­vo­liu­ci­ja – ne­ga­li bū­ti nei „ak­so­mi­nė“, nei „dai­nuo­jan­ti“. Juo la­biau „re­vo­liu­ci­jo­mis“ ne­va­din­ti­ni įvai­rūs ro­žė­mis ir tul­pė­mis kve­pian­tys po­li­ti­niai fe­no­me­nai ir ki­to­kie „oran­ži­niai“ da­ly­kė­liai. Nes tik­ra re­vo­liu­ci­ja vi­sa­da yra smur­tas, prie­var­ta ir la­bai daug krau­jo. Di­dy­sis Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos fi­lo­so­fas bu­vo vi­siš­kai tei­sus iki jung­tu­ko „ir“ esan­čio­je sa­vo tei­gi­nio da­ly­je, bet po „ir“ jo ap­dai­riai pa­ra­šy­tas „gal­būt“ ap­sau­go­jo jį nuo ne­iš­si­pil­džiu­sios pra­na­šys­tės skel­bė­jo re­pu­ta­ci­jos. Štai žo­džiai žmo­gaus, po dau­giau kaip šim­to me­tų re­gė­ju­sio kaž­ką la­bai pa­na­šaus į tai, ką ma­tė de Maist­re’as. 1923 m. sa­vo „Nau­juo­siuo­se vi­du­ram­žiuo­se“ Ni­ko­la­jus Ber­dia­je­vas ra­šė: „Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja yra di­džiu­lė ne­lai­mė. Bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja – ne­lai­mė. Lai­min­gų re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo. Bet re­vo­liu­ci­jos siun­čia­mos Die­vo Ap­vaiz­dos, ir to­dėl tau­tos jo­se daug ko iš­moks­ta. Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja – šlykš­ti. Bet juk bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja šlykš­ti. Ge­rų, ma­lo­nių, nuo­sta­bių re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo ir bū­ti ne­ga­li. Bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja bū­na ne­sėk­min­ga. Sėk­min­gų re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo. Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ja, va­di­na­ma „di­dži­ą­ja“, taip pat bu­vo šlykš­ti ir ne­sėk­min­ga. Ji ne ge­res­nė už Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ją. Ji bu­vo ne ma­žiau kru­vi­na ir žiau­ri, to­kia pat be­die­viš­ka, to­kia pat griau­na­mo­ji vi­sų is­to­ri­nių šven­ty­bių at­žvil­giu.“ Ar „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo „ne­lai­mė“? Ar ji bu­vo „šlykš­ti“? Ar bu­vo „ne­sėk­min­ga“? Ar, iš­sky­rus Sau­sio 13-ąją, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ji bu­vo „kru­vi­na ir žiau­ri“? (Sau­sio 13-osios krau­jas ap­skri­tai ne­bu­vo re­vo­liu­ci­jos krau­jas, nes re­vo­liu­ci­ja yra ta­da, kai „sa­vi šau­do į sa­vus“, o tą nak­tį, su­ti­ki­me, juk taip ne­bu­vo.) Grei­čiau jau „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo „ge­ra“, „ma­lo­ni“ ir „nuo­sta­bi“, o tai reiš­kia, kad jo­kios re­vo­liu­ci­jos ne­bu­vo. Bu­vo na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas ar­ba Są­jū­dis. Ar tai skam­ba ne­pa­kan­ka­mai iš­di­džiai, kil­niai ir gar­bin­gai?

Visą straipsnį skaitykite čia

Šaltinis: satenai.lt

Lietuva neteko savo Kryždirbio iš Didžiosios raidės. Tikėjimo laisvė ir Lietuvos Nepriklausomybė neatėjo be pasiaukojančių pastangų. Kryžių kalnas, kaip tikėjimo ir Lietuvos Laisvės vilties simbolis, po drastiškų sovietų griovimų vėl atgydavo Juozo Šileikio dėka. Kryžiaus pastatymui sovietmečiu reikėjo didžiulės drąsos – grėsė nelaisve kalėjimuose ar net pavojumi gyvybei. Juozo bendražygis, Helsinkio grupės signataras Mečislovas Jurevičius, už kryžiaus nešimą buvo uždarytas 3,5 metų nelaisvės su kriminaliniais nusikaltėliais-recidyvistais.

Juozas Šileikis giliai suvokė Kryžiaus prasmę ir reikšmę tikėjimui, žmogaus laisvėjimui. Pakelėse jis juos statė kaip kelrodes žvaigždes, kaip kompaso rodykles, kaip gyvenimo raiškos deklaracijas. Paklusnus Juozas buvo tik Dievui, nepaisė pasaulietinių valdžių draudimų, todėl liko gyventi kukliai, „šešėlyje“ nuo visų valdžių pagiriamųjų žodžių. Liko pavyzdžiu mums, jog reikia gyventi dėl aukščiausio tikslo, o ne dėl valdininkų malonės. Buvo apdovanotas medaliu už paramą Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Prieš savaitę JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis Juozui Šileikiui įteikė Popiežiaus Benedikto XVI asmeninio Palaiminimo Raštą.

Dar taip neseniai paklaustas, ar bekuria dabar kryžius, su humoru atsakė:

– Toks dabar mano amžius – darau iškart keturis kryžius. Nes darydamas po vieną, ketvirto galiu ir nebesulaukti…

Suspėjo padaryti visus keturis. O tuos kitus, kurie liko nepadaryti, paliko kurti mums, pasilikusiesiems, kad būtų nuolat matomas tas pagrindinis sielos eismo kelio ženklas į Kristaus Karaliją.

Ačiū Tau, Juozai, už tikėjimo Laisvę, valstybės Nepriklausomybę ir kryžiais pažymėtą kelią pas Dievą.

Džiaugsmingos Tau Amžinosios Būties Danguje!

Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus bendražygiai

Velionis pašarvotas Šiaulių Gedulo namuose Tilžės 200, karstas išnešamas gruodžio 6 d. 13 val.

Šiais metais brutalią valdžios savivalę patyrė ne tik su politine korupcija kovoję valstybės pareigūnai, teisingumo siekę piliečiai, smurto aukomis tapę vaikai. Valdžia pradėjo kariauti ir su meno kūriniais.

Šių metų liepos 3–4 dienomis Druskininkuose, miesto merui, Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininkui Ričardui Malinauskui paliepus, buvo sunaikinta „Legenda“ – Atgimimo metais dailininko Antano Balkės iš juodo granito sukurta skulptūra.

Taip meras R. Malinauskas atkeršijo buvusiam nepaklusniam savo pavaldiniui, kuris, dirbdamas Druskininkų miesto vyriausiuoju dailininku, drįso nepritarti paveldui žalingiems mero sprendimams.

Nugriauta Atgimimo Legenda. Nepaisant Lietuvos dailininkų sąjungos ir Druskininkų kultūros žmonių protestų. Nugriauta, išvežta nežinoma kryptimi ir paslėpta.

Greit bus pusmetis, kai menininkas Antanas Balkė raštu ir žodžiu valdžios klausia, kodėl jo kūrinys buvo sunaikintas, prašo „Legendos“ likučius jam parodyti, bet vis atsimuša kaip į sieną. Gruodžio 6-ąją, trečiadienį, Druskininkų vicemeras Linas Urmanavičius Seimo nario Naglio Puteikio akivaizdoje į daug kartų pakartotą menininko prašymą pamatyti savo kūrinio likučius atrėžė: „Kai reikės, tau bus paskambinta. Tai mūsų nuosavybė“. O po to Seimo nariui paaiškino: „Menas yra labai reliatyvus – vieniems menas, kitiems š…“

Taigi meno kūriniai, kaip ir vaikai, Lietuvoje gali tapti valstybės paslaptimi. Daiktais, slepiamais nuo tų, kam jie brangiausi.

Dar vasarą, prieš sunaikindama Atgimimo „Legendą“, Druskininkų savivaldybė pasiuntė raštą Lietuvos dailininkų sąjungai – pranešė, kad miestui skubiai reikalinga 4 metrų aukščio dekoratyvinė skulptūra Antano Balkės skulptūros vietoje, kad už naują skulptūrą bus sumokėta iki 50 000 litų. Statyti naują skulptūrą ten, kur buvo sunaikintas jo kolegos kūrinys, jau ėmėsi dailininkas Tadas Gutauskas.

Taigi – Druskininkuose sunaikinta čiurlioniška Atgimimo Legenda. Įvykdytas simbolinis valdžios vandalizmo, pasityčiojimo iš tautos atgimimo vilčių aktas. Baugiai tylint kultūros ministrui, Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komitetui, kultūrinei spaudai, visuomenei. Šiurpiai dunksint valdžios užsakymą vykdančio Tado Gutausko plaktukui.

Iš Druskininkų lietuviams šiandien siunčiamas tiesmukas valdančios Socialdemokratų partijos vicepirmininko Ričardo Malinausko signalas: baikite svaičioję apie tautos Atgimimą – metas sugrįžti į Grūtą.

Kaip į šį signalą atsakysime? Ar vėl tylėsime? Ar pagaliau ryšimės pasipriešinti barbarams? Jie – ne prie vartų. Jie – jau mūsų mieste.

P. S.: Visi, norintys pasipriešinti vandalizmo aktui ir pamėginti apginti Atgimimo Legendą, galite tai padaryti pasirašydami laisvųjų menininkų ir piliečių atvirą laišką paskirtajam Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui – savo vardą ir pavardę siųskite Aurelijai Babenskienei el. pašto adresu aurelijapost@gmail.com.