propatria.lt
[em]Keletas pastebėjimų Kristijono Donelaičio 300-ojo gimtadienio metą[/em]
[em]Kas turi atgyti dainoj, [/em]
[em]Turi mirti gyvenime.[/em]
Frydrichas Šileris
Galėtų būti ir atvirkščiai – gyvenimas kaip pamokslas, nes Kristijonas Donelaitis gyveno taip, kaip pamokslavo. O savo didžiausią pamokslą – „Metus“ – pasakė ant visų amžių, dar sykį paklausdamas, negi iš tiesų tauta į savo šedevrą turi išeiti per mirtį?
Tris didžiuosius širdies darbus pastoriaudamas dirbo Donelaitis: ugdė sodą, konstravo klavesinus ir rašė eiles.
Sodas buvo kūnui, klavesinai – dvasiai, o poezija – sau. Arba sielai. Tai yra – sau kaip visumai su savo esme – nuolat nerimstančia, ieškančia, kenčiančia ir tikinčia būties begalybe savyje, kuri vadinama siela. Galima numirti nė nesužinojus, kas skaudina arba kelia tave tavyje pačiame, bet jeigu bent sykį pajutai vienatvę ir įsiklausei, – suprasi, sužinosi. Nes vienatvė – tai savo vientisumo, susyk ir atskirumo pajautimas tau pirmąsyk ar darsyk atsivėrus būčiai. Donelaitis turėjo ne vieną progą giliai ir ilgai žiūrėti būčiai į akis. Atsakymas jai buvo visas Donelaičio gyvenimas pastoriaujant – padedant kitiems, to gal ir nežinantiems, pakelti savo vienatvės naštą. Atsakymas sau buvo „Metai“ – poema apie Saulės rate sukamo nebaigtinumo troškulio sutaikymą su visokiais baigtinumais, bet taip, kad jie atrodytų gražūs.