pozicija.org
Lietuvoje dvigubos pilietybės klausimas pasižymi tam tikru „sezoniškumu“ – jis paaštrėja prieš kiekvienus Seimo, Prezidento ar savivaldos rinkimus.
LR Konstitucijoje įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis.
Laisvos visuomenės institutas
Skelbiame ištrauką iš naujai pasirodžiusios JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knygos „Išardymas“ apie marksizmo ir komunizmo pastangas perkurti santuokos ir šeimos suvokimą ir vaidmenį Vakarų visuomenėse. Ištrauka pasakoja istorines naujojo marksizmo, dar vadinamo kultūriniu, atsiradimo istorines aplinkybes ir reikšmę Vakarų verybių kaitai.
Šiauliuose įsisteigusį Nacionalinės vartotojų konfederacijos Piliečių Informavimo centrą [PIC – trumpinys] laikinai priglaudė Nevyriausybinių organizacijų konfederacija, nes paprastai kiekvienai naujai struktūrai lengviau pradėti veiklą, jei prisiglaudžia prie labiau patyrusios, mažne prieš du dešimtmečius įsikūrusios.
lzinios.lt
Toks yra vienas – Donaldas Trumpas. Ir bet kuri žiniasklaida, bet kuris apžvalgininkas, įžvalgininkas, politikas ar politologas, bandantis neigti šią akivaizdybę, tad desperatiškai ieškantis ir netgi atrandantis kitą kandidatą į Metų įvykį/žmogų Nr.1, tėra veidmainingas niektauza, nevertas jūsų ir mūsų dėmesio.
lrt.lt
Komentuodama Lietuvos sprendimą pritarti Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje priimtai rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso, šalies URM jį pagrindė tuo, kad šitaip buvo paremta ,,ilgalaikė bendra Europos Sąjungos pozicija“ Artimųjų Rytų konflikto klausimu. Žvelgiant į šią poziciją iš dešimtmečių perspektyvos akivaizdu, kad jos esmė – pasyviai plaukti pasroviui, t.y. nieko nedaryti ir nekeisti.
LVŽS savo rinkiminėje programoje įsipareigojo:
• Atkursime pasitikėjimą teismais ir prokuratūra Didinsime viešųjų ir administracinių paslaugų kokybę bei prieinamumą.
• Įtrauksime visuomenę į teisingumo vykdymą, įsteigdami tarėjų institutą.
• Vykdysime žmogaus teisių pažeidimų prevenciją.
Žurnalistas, su kurio šališkumu, ergo, ir neprofesionalumu eteryje kone visi jau seniai susitaikę yra tapęs savotišku (savi)sklaidos „žanru“, susizgribo – tyla ne visada gera byla, ypač kai pats taip mėgsti prisistatyti „tiriamosios žurnalistikos“ atstovu ir reikalauti viešumo, skaidrumo, teisėtumo.
Veidaknygė
Lietuvoje netrūksta skeptikų, abejojančių ar netikinčių V. Rubavičiaus persekiojimo istorija. Kokie dar gali būti persekiojimai demokratinėje ir laisvoje šalyje? – retoriškai klausia ir viešai pasišaipo ne vienas iš jų. Tokiems atsakau: tai jau matyta ir žinoma. Daugelis sovietmečiu gyvenusių žmonių ir šiandien tik numoja ranka į prisiminimus apie tada vykusius persekiojimus ir represijas. Jų argumentas – esą jie patys tada gyveno ir puikiai prisimena anuos laikus. Jokių persekiojimų asmeniškai nepatyrė ir nejautė. Kaip ir šiandien nepatikliai ir ironiškai besišypsantieji dėl V. Rubavičiaus pasakojimo.
Nedidelei grupelei žmonių bandant žūtbūt išstumti iš centrinės valstybės aikštės senąjį Lietuvos simbolį – Vytį, veidmainiškai atrodo jų bandymai Vytį supriešinti su partizanais – neva iš svetur nuplagijuota „kalva“ ir bus tas tikrasis partizanų įamžinimas.
Šis partizanės-poetės Dianos Glemžaitės eilėraštis labai aiškiai parodo, kas partizanams buvo laisvės simbolis (trečiasis posmelis).
