Kai tik Lietuvoje kas nors reikšmingo ir įdomaus atsitinka, žiū – ir skambina man Dočys iš Alksnynų.
Paskambino ir šįvakar. Guodėsi, kad neturi asmeninės FB paskyros ir bijo turėti, nes ten, jo manymu, baisūs dalykai dedasi, dar baisesni nei tikroj pačiupinėjamoj tikrovėj.
Klausiau, kas jį taip suneramin, kas užkliuvo.
Jeigu rinktume pastaruoju metu populiariausią žiniasklaidos naujieną apie aukštąjį mokslą, ji, veikiausiai, būtų tokia: „Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų, todėl jų tinklą būtina optimizuoti (konsoliduoti, pertvarkyti ir pan.)“.
Pirmoji dalis tarsi nekelia abejonių, o diskusijos – ir aukštojo mokslo bendruomenėje, ir viešojoje erdvėje – prasideda nuo klausimo „kaip optimizuoti?“. Tad pradėkime nuo optimizavimo, t.y. geriausio sprendimo paieškos, prisimindami esminę LVŽS švietimo politikos nuostatą: švietimas yra viešoji gėrybė, investicija į mūsų ir valstybės ateitį.
alkas.lt
Šiuolaikinės technologijos suteikia daugiau galimybių ir šiaip žmonėms, ir žmogaus stebėtojams. Televizijos laidas, kurių nežiūrėjai, kurių net nesirengei žiūrėti, kurių niekada net neateitų į galvą žiūrėti, gali dar dvi savaites susirasti saugykloje ir pažiūrėti, jeigu tik iškyla reikalas.
O reikalas atsirado – reikalas pažiūrėti 2017 m. sausio 6 d., penktadienį, 19:05–20:25, transliuotą laidą „Atspėk dainą“… Pirmą kartą gyvenime atidžiai peržiūrėjau visą tokio pobūdžio laidą ir netgi kai ką iš jos išsirašiau. Tai laida, kuri buvo operatyviai išimta iš LRT mediatekos internete ir kuria dabar galima tiktai draugiškai piktintis drauge su būriu „viešųjų intelektualų“: „Kaip taip galima!? Vai, gėda Lietuvai!“, bet ne pamatyti, išskyrus visiems panosėj kaišiojamą iš televizoriaus ekrano kreivai perfilmuotą kelių sekundžių fragmentą. Tiksliau, jos nebebūtų galima pamatyti, jei ne Teo televizijos programų saugykla…
Veidaknygė
„Mūsų diena, Viešpatie, baigėsi. Mes džiaugiamės ja, nors mūsų dvasiai stigo vieno – mūsų laisvės. Bet tu, Viešpatie, davei mums vidinę laisvę, kurios niekas negali išplėšti. Tu davei laisvę džiaugtis turtingu minties pasauliu; Tu leidai mūsų valiai stiebtis kaip augalui… […]
Jei kas šiandien mūsų džiaugsmą mažina, tai žmogiška patirtis, jog šios Tavo duotos laisvės nesugebame tinkamai panaudoti. Tu matai, Viešpatie, kokios klaidžios ir blankios buvo šiandien mūsų mintys, – gėda prisipažinti, – pavergtos tik kasdieninei duonai ir išorinei laisvei…
Viešpatie, … atleisk mums mūsų kaltes prieš vidinę laisvę, kaip ir mes atleidžiame kaltę tų, kurie mums atėmė išorinę laisvę. Amen.“
Jūsų dėmesiui siūlome Alvydo Jokubaičio, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto profesoriaus, straipsnį „Demokratiją smaugia sena problema“, kuriame jis svarsto, kodėl atstovaujamoji demokratija iš principo nepajėgi įgyvendinti jai keliamų tikslų – sėkmingai atstovauti rinkėjams – ir kodėl yra teisus J.J.Rousseau, sakęs, kad „atstovaujamoji demokratija yra ne demokratija, o oligarchija“:
Veidaknygė
Jau kelios dienos mūsų viešojoje erdvėje siautėja baisus skandalas, kurį sukėlė žymi komedinio amplua aktorė Asta Baukutė.
Norėdama išreikšti savo karštus judofilinius jausmus ir simpatijas velionio Leonido Donskio pusbroliui Simonui Donskovui, pastaroji nesugalvojo nieko gudresnio, nei laidos filmavimo metu mėtyti nacistinius saliutus, vaizduoti A.Hitlerio-Č.Čaplino ūsiukus bei šūkalioti priekaištus, kad grojant dainą niekas nedrįso paminėti išrinktosios tautos vardo!
Atsisveikindami su šviesios atminties keliautoju ir fotografu Pauliumi Normantu siūlome prisiminti dar vieną jo interviu, kur jis dalijasi savo širdgėla dėl Lietuvos.
„Šiaulių kraštas“ | 2011 m. rugpjūčio 27 d.
Su Pauliumi Normantu – keliautoju, orientalistu, fotografu, poetu – susitikome Viekšniuose (Akmenės rajonas), kur jis yra baigęs vidurinę mokyklą. Bemaž kiekvieną vasarą keliautojas užsuka į vaikystės, jaunystės vietas. „Lietuvoje situacija yra rūsti“, – pabuvęs čia sako P. Normantas ir prisimena „atsarginę Lietuvą“ Madakaskare, mato byrančios Europos Sąjungos ženklus. Atsarginės Lietuvos Paulius Normantas dalyvavo arti dvidešimties ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Daugelio fotoalbumų, kalendorių autorius. Pastaruoju metu gyvena Vengrijoje.
„Respublika“
Žinia
2016 metų gruodžio 31-ąją amžinybėn iškeliavo vienas iškiliausių, „didžiausiu iš gyvųjų“ neretai vadintas poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, IV laipsnio Gedimino ordino kavalierius Vytautas Bložė. Šių metų sausio 3-iąją poetas buvo palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia savo žmonos – šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės. Vasario 9-ąją jam būtų sukakę 87-eri.
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’ “.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą (Mt 2, 1–12).
Švęsdami Įsikūnijusiojo Apsireiškimą kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Dievo palaimos – Jo kelrodės žvaigždės, kuri lydėtų mus ieškant Gyvojo Dievo. Pasirodęs kaip šviesa visoms tautoms teišlaisvina Jis ir mus iš šio pasaulio sutemų ir teperkeičia mūsų gyvenimus taip, kad ir mes taptume tikėjimo ir pasitikėjimo Juo ženklu: Jėzaus šviesa gali įveikti tirščiausias tamsumas. Ir
Švęsdami Įsikūnijusiojo Apsireiškimą kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Dievo palaimos – Jo kelrodės žvaigždės, kuri lydėtų mus ieškant Gyvojo Dievo. Pasirodęs kaip šviesa visoms tautoms teišlaisvina Jis ir mus iš šio pasaulio sutemų ir teperkeičia mūsų gyvenimus taip, kad ir mes taptume tikėjimo ir pasitikėjimo Juo ženklu: Jėzaus šviesa gali įveikti tirščiausias tamsumas. Ir padrąsinimu: Viešpats nepalieka savo žmonių, kurie išeina Jo ieškoti ir trokšta patys būti Jo atrasti.
