Rugpjūčio 23 d., Nacionalinio susivienijimo pakviesti, vilniečiai ir sostinės svečiai rinkosi prie tvoromis apstatytų, pamažu griūvančių Sporto rūmų, kad vėl, kaip prieš 35-rius metus, pareikalautų istorinės Tiesos ir teisingumo lietuvių tautai.
1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuva, Latvija, Estija susikibo rankomis ir šitaip parodė sovietiniams okupantams, kad Ribentropo-Molotovo pakto galiojimo laikas baigėsi, ir įspėjo, jog užkariautojai turės išsinešdinti. Trys mažos šalys parodė, kad žmonių vienybėje yra Tautos jėga. Tai buvo plačiai pasaulyje nuskambėjusi ir didžiulio atgarsio sulaukusi taiki trijų susivienijusių tautų troškimo ir ryžto susigrąžinti Laisvę demonstracija.
Po šios didingos akcijos praėjo 35-eri metai. Ir štai virš Lietuvos vėl pakibo tamsūs nelaisvės ir pažeminimo debesys. Jie simboliškai susitelkė virš apleistų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, kurie Lietuvos valdžios savavališkai buvo atimti iš Tautos ir atiduoti vienos etninės bendrijos nuosavybėn. Sumanyta paversti juos jau XIX a. panaikintų žydų kapinių muziejumi. Reaguodamas į tai Nacionalinis susivienijimas pakvietė tautiečius, kuriems dar rūpi Lietuvos likimas, gyva grandine apjuosti šį didingą pastatą (kiek tvoros leidžia), taip gražiai žiūrintį į Gedimino bokštą ir ramiai vėjyje plazdančią mūsų Trispalvę. Kvietimas buvo išgirstas. Susirinko daugiau nei 300 tautiečių, garsių ir paprastų žmonių, valdžiai pasakyti: „NEATIDUOSIM šių rūmų niekam, nes tai lietuvių tautos turtas“.
Simbolinė protesto akcija mirtinai išgąsdino bailią ir prisitaikėlišką valdžią. Ji pasistengė, kad įvykio, apie kurį buvo pranešta iš anksto, „nepastebėtų“ nei viena žiniasklaidos priemonė, kad jo nenušviestų nei vienas reporteris. Daugelis žmonių net nežino, kad Sporto rūmai atiduoti, o tokiu būdu buvo mėginama nuslėpti nuo visuomenės šį I. Šimonytės vyriausybės priimtą gėdingą sprendimą. Protesto akcijos dieną ir vėliau tvyrojusi žiniasklaidos tyla apie gyvą patriotiškų žmonių grandinę prie Sporto rūmų kaip niekada aiškiai parodė, kaip sparčiai sugrįžtame į totalitarizmo ir vienos tiesos laikus.
Atgimimo metais šie rūmai tapo svarbių istorinių įvykių vieta. 1988 m. spalio 22–23 dienomis juose įvyko Pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas – pirmą kartą sovietiniams okupantams aiškiai pasakėme, kad esame nepriklausoma šalis ir daugiau jiems nebevergausime. Šiuose rūmuose 1991 m. sausio 14–16 dienomis buvo pašarvoti ir išlydėti į amžino poilsio vietą Tautos didvyriai: jų pasiaukojimas priartino Lietuvai laisvę. Šie rūmai yra svarbus mūsų šalies NEPRIKLAUSOMYBĖS simbolis, reikšminga ir brangi visai Lietuvai vieta. Šie rūmai pripažinti išskirtinai vertingais, todėl 2006 metais įtraukti į kultūros paveldo registrą, o svarbiausia – šie rūmai pastatyti už lietuvių tautos pinigus. Jokia „internacionalinė grupė“ neprisidėjo prie šio didingo statinio atsiradimo, todėl niekas neturi teisės jo savintis be visos lietuvių Tautos leidimo.
Vilnius tampa rimtu ir įtakingu Europos politikos centru. Šie rūmai puikiai tiktų konferencijoms ir kitokiems reprezentatyviems renginiams, nes tokio centro Vilniuje nėra.
Slapčia apvogusi Tautą atimdama jos pastatytus rūmus valdžia naudojasi tuo, kad daugelis lietuvių menkai išmano istoriją. Rūmų atėmimas teisinamas tuo, kad XVI–XVIII amžiais šioje vietoje, Šnipiškėse, buvo žydų kapinės. Tačiau patogiai nutylima, kad XIX a. pradžioje Rusijos caro valdžia pradėjo statyti tvirtovę. Tos vietos savininkai už atimtą žemę gavo kompensaciją, o žydų kapinėms buvo paskirtas atitinkamas plotas Užupyje (dabartinėje Olandų gatvėje, kur stovi Laidojimo namai). Palaidotųjų palaikams perkelti caro valdžia žydų bendruomenei skyrė išmoką. Šitaip buvo uždarytos, neprieštaraujant kompensaciją gavusiai žydų bendruomenei, jos kapinės. 1971 m. tvirtovės ir dalies buvusių kapinių vietoje iškilo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Nei Lietuvos, nei pasaulio žydų bendruomenė neišsakė jokio susirūpinimo dėl šių rūmų – nebuvo jokių prieštaravimų ar juo labiau protestų.
Šiuo metu toje vietoje nėra likę nė vieno kapo ir mirusiųjų kaulų, kai tuo tarpu Vilniaus Santuokų rūmai pastatyti ant liuteronų tikinčiųjų kapų. Vilniuje skverelis priešais Reformatų bažnyčią Pylimo gatvėje naujai suprojektuotas ant reformatų tikinčiųjų kapų. Po Merkinės gimnazijos stadiono danga palaidoti 600 partizanų… Ir tai dar ne viskas. Visame pasaulyje plečiantis miestams, ant kapų, ne tik ant buvusių kapaviečių, vyksta gyvenimas – tokia yra gyvenimo realybė. Lietuvoje stengiamasi deramai sutvarkyti tokias vietas, todėl žydų buvusios kapinės Šnipiškėse 2008 m. buvo įtrauktos į paveldo registrą.
Bet dabar kažkodėl nuspręsta Vilniaus koncertų ir sporto rūmus su jų teritorija perduoti žydų bendruomenei. Tuo tikslu premjerės Ingridos Šimonytės potvarkiu buvo sudaryta dvidešimties asmenų komisija, į kurią įėjo dešimt Izraelio ir JAV žydų, o Lietuvos visuomenei atstovauta labai menkai: nebuvo nė vieno atsakingo paveldosaugos specialisto, nors šie rūmai yra daugiasluoksnis Lietuvos kultūros paveldo objektas, neįtrauktas nė vienas Sąjūdžio ir nė vienas Sausio 13-osios brolijos atstovas. Darbo grupė susirinko į pirmąjį posėdį 2023 m. birželio 1 d. ir vėl netrukus rinkosi svarstyti, kokia bus šių rūmų ateitis. Savąjį pasiūlymą ji turėjusi pateikti iki 2023 metų pabaigos.
Žydų bendruomenė ketinanti įsirengti juose memorialą kadaise čia palaidotiems žydams, nors tam tikslui tokių didžiulių plotų tikrai nereikia. Tuo labiau, kad Vilniuje žydai turi keturis didelius muziejus, kuriuose įamžintos Holokausto aukos ir jų bendruomenės gyvavimo istorija. O mes, lietuviai, neturime nė vieno didelio muziejaus Sibiro tremtiniams, 1941 metų Birželio sukilėliams, partizanams, lagerių kankiniams, Sąjūdžio didvyriams ir kitoms sovietinės okupacijos aukoms atminti. Neturime muziejaus–Tautos laisvės kovų ir kančių memorialo, kur mokytojai eitų vesti istorijos pamokų, kur būtų tinkamai pagerbti ir įamžinti Tėvynę gynę didvyriai, kur mūsų jaunajai kartai būtų gyvai primenama apie krauju pasruvusią mūsų žemę, apie žvėriškai nukankintus Tautos patriotus, kurie savo gyvybėmis pastatė aukštą Tautos Laisvės aukurą, kad ateinančios kartos nuolat budėtų ir nepadarytų siaubingų klaidų save valdydamos, – nes laisvė labai trapi.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra įspūdingas, prabangus, erdvus, žiūrovams patogus statinys, pripažintas reikšmingu kultūros paveldo objektu. Jo paskirtis negali būti keičiama iš esmės. Rūmų likimą turi nuspręsti ne kažkokia „internacionalinė“ komisija, o patriotiški šalies piliečiai su vilniečiais priešakyje, jeigu vyriausybė ir sostinės savivaldybė stokoja politinės valios tarnauti lietuvių Tautai, kurios žemėje gyvename mes ir istorinės tautinės bendrijos (apie visa tai rašoma Rimanto Gučo straipsnyje „Kultūros baruose“ 2023 m. – „Kuo taps Vilniaus koncertų ir sporto rūmai?“).
Pasigrožėkime sukurtu vaizdo įrašu apie NS surengtą protesto akciją prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų 2024 08 23 – Baltijos kelio 35-mečio jubiliejaus dieną. Šis sutapimas labai prasmingas ir pabrėžia itin svarbų dalyką: Tautos kova už Laisvę nesibaigia. Laisvė turi būti budriai saugoma kiekvieną dieną, o pajutus, kad kėsinamasi ją atimti – turi būti drąsiai ir tvirtai ginama. Tauta, pamiršusi šią tiesą, pati nepastebėdama savanoriškai užsideda vergijos grandines.
Nacionalinis susivienijimas šia protesto akcija dar kartą įrodė, kad tai yra kovotojų sambūris už istorinę tiesą, Tautos laisvę ir valstybės išlikimą.
Galimai politinė reklama.