Balandžio 2 d. iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas surengė spaudos konferenciją.
„Buvau atleistas ne dėl vadovavimo problemų, o dėl to, kad atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius, kas yra ilgalaikis Rusijos tikslas, – pasakė jis.
1941-ųjų metų pasipriešinime dalyvavo daug būsimojo partizaninio karo vadų, taigi vieno pasmerkimas, yra ir kito pasmerkimas. Centras seniai buvo spaudžiamas tai padaryti, bet niekada su tuo nesutikau, ir tai buvo viena pagrindinių susidorijimo su manimi priežasčių.
Esu vienas iš pavyzdžių Europos ir galbūt pasaulio parlamentarizmo istorijoje, kada pareigūnas atleidžiamas avansu, nes jo kadencija baigiasi po ketverių su pusę metų.
Lietuva ir konkrečiai Genocido centras neretai patiria spaudimą iš Izraelio ir Rusijos, kaip Lietuva turėtų vertinti savo istoriją arba vieną ar kitą istorinį veikėją. Tuo tarpu kaltinančios valstybės neperdavė Lietuvos teisingumui nė vieno asmens, kuris Lietuvoje buvo įtariamas genocidu prieš lietuvių tautą, – tokių KGB veikėjų, kaip Nachmanas Dušanskis, Aleksandras Slavinas, Petras Raslanas ir kiti. Ar tokiais būdais turi būti vykdomas teisingumas?
Centro kritikai neretai teigia, kad Centras skiria daugiau dėmesio sovietinės okupacijos negu nacių okupacijos laikotarpių tyrinėjimams, ir daro išvadą, kad Centras nelygiai vertina abi okupacijas.
Į tai galiu atsakyti taip: naciai buvo Lietuvą okupavę trejus metus, o sovietų okupacija tęsėsi 16 kartų ilgiau – 48 metus.
Kita vertus, nacių okupacijos nusikaltimai buvo tiriami per visą sovietmetį. Tam nemažai dėmesio skyrė KGB. Tuo tarpu sovietų okupacija pradėta tirti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.“