Ši naktis sugrįžta ir sugrįžta.
Paklausykit tų naktų širdies:
Uždaryk mane, Tėvyne, savyje – sugrįžta į ten, kur dabar uždaryti ir uždarę Tėvynę savyje.
Liepė neiti paminėti Laisvės – ir neisim, net po vieną, nes nesaugu, lieps vėl susikabinti už rankyčių už kaimynus – ir lėksim miniomis, ir bus saugu.
Ateinam prie Laisvės paminklo. Kažkas jau atnešęs gėlių, dega žvakė. Uždegam ir mes savąsias, pastovim.
Toliau, prie Amžinosios ugnies žuvusiems – pagyvenusi pora, liepsnos šešėliai šoka ant akmenų.
Daugiau nieko, gatvės tuščios.
Parvažiavę uždegam žvakes prie Kačerginės kryžiaus žuvusiems už Tėvynę, prie atminimo ženklo vietoje, kur buvo kalinami ir kankinami laisvės kovotojai.
Grįžę įsijungiam televizorių. Didžiulė studija su daugybe trispalvių ir viduryje sėdi Jis – Mesijas. Vienas. Kažką kalba.
Išjungiu televizorių.
Ir viskas sugrįžta. Jau kelias paras budim savivaldybėje, miegam kabinetuose ant grindų, žmonių daug, vis padvelkia prakaitu. Bulviniai maišai smėlio ant langų, numatyta viskas – kur trauktis šturmo metu, kaip po to išlikusiems palaikyti ryšį, kur rinktis ir ką toliau daryti. Namie savaitę nenakvoti, skambinti numatytais telefonais. Jugoslaviška, portatyvinė rašomoji mašinėlė, pirkta už pirmąjį gyvenime honorarą iš „Literatūrmenio“ ir rašomojo popieriaus atsarga, paslėpta rūsyje.
Budim, laukiam, už lango minia šaltyje už autobusų ir sunkvežimių barikados, nuolatinis judėjimas, vieni ateina, kiti išeina, kol kas jokių problemų. Visų įmonių direktoriai nemiega, nors dauguma jų komunistai ir po to bus išmesti. Paskambini paryčiais ir sakai – reikia tiek mašinų, tiek žmonių, reikia naktį užkalti plokštėmis TV centro langus ar užkrauti pamatų blokais dar vieną prieigą prie savivaldybės.
Ir po pusvalandžio išėjęs parūkyti matai, kaip atvažiuoja galinga technika su užsimiegojusiais po sunkios darbo dienos darbininkais. Ir dar po valandos išauga nauja barikada, langai užkalti plokštėmis. Ko dar reikia, vyrai? Nieko, ačiū, ilsėkitės. Tvarkoj, jei ką, tik paskambinkit. Suūžia galingi varikliai ir jie išvažiuoja. Tik paskambinkit.
Kavinės, restoranai, valgyklos dirba per naktį, kad žmonės turėtų kur pavalgyti ir sušilti, niekas neprašo mokėti už viršvalandžius. Niekas apskritai nieko neprašo, tik jų paprašyk – padarys viską. Šviesos dega visame mieste. Troleibusai važiuoja iki ryto.
Mobiliakų nėra ir nereikia, turim gyvus. Prie visų rusų karinių bazių, visose pagrindinėse gatvėse budi taksistai ir kiekvienas judesys tuoj perduodamas radijo ryšiu, kurio kažkodėl neblokuoja. Kai jų šarvuočiai išvažiuoja, taksistai seka iš paskos ir viską žinom be jokių GPS. Žvalgyba kaip per karą.
Kai reikia perduot žinią postams – po langu stovi taksi. Nubėgi, pasakai vairuotojui, tas – per centriuką perduos. Štabas: Algi, nuo Ruklos atvažiuoja kolona, tveriam. Prie įvažiavimų į miestą stovi specautoįmonės sniego valymo mašinos, prie jų irgi budi taksi, taksistas nulekia prie šildančių variklius vairuotojų, perduoda, sunkiasvoriai sukriokia, pajuda, kelias užblokuojamas. Po kiek laiko vėl suskamba – meras: Algi, atblokuojam, nereikia be reikalo kraujo, vis tiek atvažiuos.
Ir dabar ta naktis. Kažkodėl buvo ramu, daugelis išėję namo pavalgyt, nusipraust ar persirengti. Ir dabar ta valanda. Negirdžiu, kaip skamba bažnyčių varpai, kaukia oro pavojaus sirenos. E.Bučelytė virpančiu balsu apie tai, kad jie ateina, šūviai už studijos sienų. Iš anksto parengtas įrašas: prarandame televiziją, bet neprarandame valstybės ir Lietuva gyvuos, kas bebūtų.
Laida nutrūksta, dar kurį laiką iš saugos kamerų matom juodai baltą vaizdą be garso, kaip marsiečiai su automatais vaikšto koridoriais ir laužia duris.
Ir ekranai užgęsta, pasidaro tylu, mes tik keliese ir nesikalbamb– ir taip aišku. Dabar, šią naktį, viskas išsispręs, turi išsispręsti, turim atsilaikyti iki ryto, kol pasaulis atsibus. Tiesiog laukiam. Ir po pusvalandžio ima rinktis bendradarbiai. Vidury nakties, po vieną ir, kas jaunas – net poromis iš jaunimo vakarėlių, kad būtų tą valandą su visais. Visi ką nors atsineša, Irena vėluoja, bet spėjo pakepti cepelinų, nors nėra valgančių.
Sėdim, laukiam – kas bebūtų, būsim kartu.
Pakeliu vyriausybinio ryšio telefoną, vadinamąją trojką. Renku TV centro direktoriaus numerį. Po ilgų signalų: „Алло?“. „Čia telecentras, – klausiu, – kaip ten?“. „Говори по человечески“. „Tелецентр, как все тут?“ – pakartoju. „Тут уже все советское“. Patyliu ir sakau: „Счастья вам, убийцы“. Padeda ragelį.
Už lango šaltyje žmonių minia aplink savivaldybę jau kelis kartus didesnė. Ir vis eina, ir eina. Visi tyli. Jei mirsim, mirsim kartu. Tik virš žmonių kyla kvėpavimo garas. Žibintų trikampiuose lėtai leidžiasi snaigės.
Ir staiga atgyja ekranai. Lietuva kalba iš Kauno. Kalba ir rodo Kaunas! L.Baškauskaitė su savo juokingu akcentu, kai kalba lietuviškai, dabar kalba pasauliui angliškai. Po kiek laiko jau turi ir vaizdą, kas buvo Vilniuje. Ir netikėtai pasaulis atsiliepia. Mus išgirdo.
Lėtai slenka valandos, prieš rytą jau pilkėja dangus, o dar nieko daugiau mūsų nepaimta. Atbunda pasaulio ekranai, jokio Irako karo, visur esam tik mes. Prašvinta. Ir už lango, kur per ant stulpų įrengtus garsiakalbius transliuoja naujienas, kažkas staiga garsiai garsiai, per visas gatves ir Laisvės alėją užleidžia A.Kaušpėdą. „Lietuvos valstybė!“
Ir mes suprantam, kad laimėjom.