svoboda.org
1991-aisiais metais subyrėjo dvi komunistinės imperijos. Iš pradžių – mažoji jugoslaviška, po to – didžioji sovietinė. Abiejų žlugimą lėmė vienos ir tos pačios priežastys, tačiau jos griuvo labai skirtingai. „Dvasiniai komunizmo saitai“ sutrūnijo ir jau niekas negalėjo suturėti mažesniųjų broliukų vyresniojo imperinio brolio (sesers) – Serbijos ir Rusijos – orbitoje.
Subyrėjimo charakterį apibūdina tiek Serbijos, tiek Rusijos tautų požiūris į šį procesą. Jų anuometiniai charizmatiškieji vadai Miloševičius ir Jelcinas, būdami apsigimę populistai, savo politikoje vadovavosi daugumos bendrapiliečių galvosena. Atskiros vietinės imperijos virusu užsikrėtę serbai, netekę vilties išsaugoti visą Jugoslaviją, pamėgino iš jos kūno išpjauti „Didįjį Serbų Pasaulį“ – tuo tik sukėlę ir pralaimėję pustuzinį karų, nusinešusių dešimtis tūkstančių gyvenimų.
Tokio sovietinės imperijos padalijimo scenarijaus šalininkų būta ir Rusijoje. Tiesą sakant, GKČP buvo ne tiek komunistinis, kiek būtent imperinis pučas. O vienas iš „nugalėjusios demokratijos“ vadų Gavrilas Popovas atkakliai kvietė broliškai suskaldyti Ukrainą – kaip tik pagal šiandieninius putiniškus šablonus. Tačiau protestuoti prieš Belovežo susitarimus, padalijusius SSSR griežtai pagal formalias buvusių sąjunginių respublikų ribas, jų ratifikavimo RSFSR Aukščiausioje Taryboje dieną į gatves išėjo vos šimtas žmonių.
Ne tik buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai, bet ir visas pasaulis buvo dėkingas išmintingai ir kilniadvasei rusų tautai, nesusigundžiusiai kvietimais „suvienyti rusų žemes“. Jugoslaviškasis scenarijus branduolinių ginklų prikimštoje posovietinėje erdvėje galėjo pasibaigti pasauline katastrofa.
Imperiniai fanatikai marginalai – tokie kaip šiandienos įžymybė karo nusikaltėlis Girkinas – tarsi paguodos prizo griebėsi „pareigos“ vykti į Balkanus ir ten žudyti chorvatus ir bosnius. Tarp jų nesimatė blankaus čekistų papulkininkio Putino – anuomet jo nekankino pražūtingi imperiniai instinktai. GKČP dienomis jis klusniai nešiojo portfelį, iš paskos sekdamas Sankt Peterburgo merą, šiaurės sostinėje kovojusį su pučistais. O nugalėjus šviesioms jėgoms ir progresui, jis visa galva pasinėrė į finansinę veiklą pagal schemą „spalvotieji metalai ir naftos produktai mainais į riestainio skylę“, klodamas pirmąsias kuklias plytas į savo asmeninės finansinės imperijos pamatus.
Žvelgiant iš istorinės retrospektyvos, šiandien yra akivaizdu, jog strateginis kursas į nomenklatūrinę privatizaciją principinių nesutarimų tarp Jelcinui artimų „reformatorių“ ir pučistų stovyklos nesukėlė. Ar galėtumėte įsivaizduoti nugalėjusius Janajevą ir Pavlovą, kurie būtų atsisakę gardžių valstybinės nuosavybės kąsnių, nors jie jau ir anksčiau – sykiu su visokiais černomyrdinais ir alekperovais – tuos kąsnius entuziastingai kimšosi į savo kišenes? Tai buvo bendras, konsensuso pagrindais grįstas sovietinių „aparatčikų“ projektas, subrandintas Lubiankos koridoriuose – greičiausiai dar Andropovo laikais.
Komunizmo drakonas, parodomai ritualiniu būdu sutriuškintas 1991-ųjų rugpjūčio 19–21 dienomis, iš tikrųjų jau buvo sėkmingai nugaišęs ir, pirmiausia, protuose ir širdyse jo ideologų bei vadų, pakeitusių banknotuose Lenino atvaizdus į Franklino portretus. Nesutarė jie dėl kitų dalykų.
Pučą palaikiusiems klanams norėjosi ne tik milžiniškos nuosavybės, bet – kaip priedo – ir imperinės didybės. Pragmatikas Jelcinas suvokė, kad ir didelio kraujo kaina nepavyks išsaugoti net ir apkarpytos imperijos. Prieš akis buvo parodomasis metodinis Jugoslavijos pavyzdys. „Rusų pasaulio“ su jo „sakraliuoju“ Chersonesu karikatūrinė parodija – beprotiškas senstančio diktatoriaus mėginimas laiko mašina sugrįžti dvidešimt trejais metais atgal ir naujai peržaisti Sovietų Sąjungos žlugimą – šįsyk pagal jugoslavišką scenarijų. Ir dar pratęsti savo pūvančios kleptokratijos agoniją, papudruojant ją kiek stilingesniu ideokratiniu projektu, primenančiu hitlerinį fašizmą arba stalininį komunizmą.
Šis mėginimas buvo pasmerktas žlugti pirmiausia todėl, kad per tuos metus rusų mentalitetas nepakito. Trumpalaikė „Krymnaš“ euforija nereiškė, jog „nacijos tėvui“ suteikiama indulgencija nesibaigiančiam hibridiniam karui visoje posovietinėje erdvėje ginant „etninius rusus ir rusakalbius“.
Į melagingai skambantį imperinio trimito kvietimą atsiliepė tik nuo Karpatų kalnų nusileidusi arijų gentis, išsiugdžiusi papildomą fašistinio dvasingumo chromosomą – prochanovai ir duginai, cholmogorovai ir prosvirninai, žirinovskiai ir ziuganovai, prilepinai ir ochlobystinai. Tačiau Ketvirtojo pasaulinio „Rusų pasaulio“ karo su „anglosaksais“ priešakinėse pozicijose niekas iš jų nebuvo pastebėtas.
Iš „mentų“ pasaulio tankumynų kilęs rusų žemių rašytojas Prilepinas (Захар Прилепин), skirtingai negu, pavyzdžiui, amerikietis Hemingvėjus (Ernest Hemingway), britas Orvelas (George Orwell) arba prancūzas Malro (André Malraux), yra linkęs save pasaugoti maskvietiškoms prezentacijoms ir furšetams, o į ukrainietiškos Vandėjos katilą visus iki vieno pasiųsti savuosius skaitytojus ir herojus, nepagailint nė paskutiniųjų juo patikėjusių provincialių Sankų (Z.Prilepino romano herojaus vardas – vert. past.). Kartu su Šargunovu (Сергей Шаргунов, rusų rašytojas – vert. past.) sunkvežimiais – į Ukrainą, o atgal – jau refrižeratoriais. Beje, tokia pasionarinių „Sankų“, potencialių būsimo socialinio maišto lyderių, profilaktinė utilizacija ir yra vienas svarbiausių nacionalinio lyderio tikslų, nors šis, pagal savo vidinį pašaukimą, kur kas labiau linkęs kaupti amerikietiškus dolerius nei vienyti rusų žemes. Tai, kaip Putinas ir Prilepinas surado vienas kitą, negali nejaudinti – juos suvienijo bendra veikla neutralizuojant nepageidaujamą socialinę materiją.
Liaudies masių nepalaikytas pramanas „Novorossija“ sparčiai susitraukė iki Luhandonijos „pūlinio“ – kaip kad jį teisingai pavadino mūsų Ribbentropas, kurio, kaip žinome, neapkvailinsi. Žlugo ir beprecedentis branduolinis Putino šantažas, pirmiausia nukreiptas prieš Baltijos šalis. Paaiškėjo, jog Putinas visai nepasiryžęs numirti už Narvą. Šiandien nevisavertis fiureris pasirengęs daugiau niekada neištarti žodžių junginių „rusų pasaulis“, „Novorossija“, „unikalus genetinis kodas“ – kad tik jam paliktų pavogtą Krymą ir jis išvengtų visiškos negarbės,.
Bet „Anuška“ Merkel jau išlaistė aliejų (aliuzija į M.Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ epizodą – vert. past.).
Tuo tarpu nuo kalnų nusileidusi arijų gentis pogromiškomis pono Prosvirnino lūpomis jau paskelbė jam savo bešališką nuosprendį: „Buvo nacionalinis lyderis, tapo nacionalinis pyderis“. Tikrojo dvasingumo turėtojai jau reikalauja ukrainietiškojo banketo tęsinio, o į tikrojo fiurerio vietą siūlo trigalvę hidrą „Girkinas-Rogozinas-Glazjevas“.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
Daugiau A. Piontkovskio įžvalgų skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:
Andrejus Piontkovskis. Paskutinis Rusijos mitas
Į Estiją atvyko JAV desantininkai. Ar rusų žemių vienytojas Putinas pasikėsins ir į rusakalbę Narvą?
Andrejus Piontkovskis. Vergai ne mes
Andrejus Piontkovskis. Koks bebūtų scenarijus, Ukrainos destabilizacija didės
Putino kritikas Piontkovskis: Vakarai dar gali išvengti siaubingo pasirinkimo
Andrejus Piontkovskis. O nuostabus naujasis „Rusų pasauli“!
A. Piontkovskis: V. Putinas planuoja žaisti ne šachmatais, o pokerį
Andrejus Piontkovskis. Numirti už Narvą
Andrejus Piontkovskis: Putino bičiuliai verslininkai pasibaisėję tokia įvykių eiga