aplinkkeliai.lt
Kultūrologo, orientalisto, menotyrininko prof. Antano Andrijausko prisiminimai apie originalų mąstytoją Justiną Mikutį (1922–1988), siekusį įtvirtinti, pasak profesoriaus, „savo nepagrąžintą esmę ir savitą tiesos, grožio, laisvės ir kitų didžių sąvokų supratimą“ bei padariusį didelę įtaką daugybei Lietuvos meno ir mokslo žmonių. Apie mąstytoją klausinėja dailininkas ir žurnalistas Vaidotas Žukas, pats bendravęs su J. Mikučiu bei įamžinęs jį savo drobėse ir piešiniuose.
Kada susipažinote su Justinu Mikučiu ar išgirdote apie jį?
1977 m. kovo ar balandžio mėnesį, iškart, kai tik pradėjau dėstyti Valstybiniame dailės institute (VDI) estetikos, filosofijos istorijos ir Rytų tautų filosofijos kursus. Prisimenu pirmą įspūdį, kai pamačiau Mikutį, – iš aplinkos jis labai skyrėsi gilaus tragizmo kupinu žvilgsniu, buvo labai nepanašus į kitus. Jo liesas veidas ir savyje paskendusios akys bylojo apie nuolatinio nepavalgymo sąlygojamą išsekimą. Tai buvo tarsi skurdo vaikas, nelaimės ir kančios antspaudu paženklintas vienatvės įsikūnijimas. Skurdas čia buvo niekuo nepridengtas, jis skleidėsi įvairiais pavidalais, daugybe išraiškingų detalių, tačiau jis neprašė užuojautos. Savo paslankiu, o neretai ir perkreiptu, paskendusiu savyje veidu, nervingomis rankomis Mikutis man priminė vieną iš sovietinio konclagerio grįžusį suvargusį, sulysusį ir pažeistos psichinės pusiausvyros unikalios humanitarinės kultūros A. Kručenycho rato modernistą poetą, kurį matydavau studijuodamas Lomonosovo v. universitete Lenino v. bibliotekoje. Jis dienas leisdavo bibliotekose ir būdamas neįgaliu išgyveno tuomet retai pasitaikančių užsakomų disertacijų rašymu.
Kokios buvo Jūsų susitikimų aplinkybės?
Intensyviausias bendravimo su Mikučiu tarpsnis buvo 1977‒1981 m., kai jis dirbo VDI pozuotoju. Tuomet gyvenau Kaune ir dėstydavau Vilniuje tik trečiadieniams ir ketvirtadieniams. Kalbant apie susitikimų aplinkybes, tikriausiai pirmiausia reikėtų išskirti vilnietiškus ir kaunietiškus epizodus. Vilniuje matydavomės senojo instituto pastato erdvėse – koridoriuose prie palangių arba valgyklos prieigose. Nežinau kodėl, tačiau prie manęs visuomet šliejosi daug nestandartinių, hipertrofuoto jautrumo žmonių. Mikutis tikriausiai jautė geranorišką santykį, todėl kažkaip visiškai natūraliai užsimezgė kontaktai. Pradžioje dažniausiai susitikdavome per mano vadovaujamus estetikos būrelio, orientalistų asociacijos renginius ir įvairių VDI vykusių parodų aptarimus, vėliau, kai atvykdavo į Kauną, į mano namus Žaliakalnyje. Tačiau būdavo trumpesni ar ilgesni tarpsniai, kai jis tarsi kažkur išvykdavo, o vėliau vėl netikėtai pasirodydavo.
Atmintyje pirmiausia ryškiai įsirėžė šios tragiškos asmenybės užguitas, tarsi pasimetusio ir į kampą užspęsto žvėriuko, žvilgsnis. Tačiau diskusijose ar parodų aptarimų metu netikėtai atsiskleisdavo visiškai kita jo komplikuotos asmenybės pusė – neįveikiamas ir savitai išdidus vargdienio noras įtvirtinti savo nepagrąžintą esmę ir savitą tiesos, grožio, laisvės ir kitų didžių sąvokų supratimą. Jis iš tikrųjų iš aplinkos labai išsiskyrė keistu visa persmelkiančiu žeminamos ir pažeistos, užgauliojamos asmenybės žavesiu, tačiau kartu ir sunkiai paaiškinama gyvastinga vidine jėga, pažeminimais ir užgauliojimais užslopintu temperamentu.
Parodų aptarimuose VDI Mikutis neretai prasmingai pasisakydavo, atkreipdamas dėmesį į neįprastus, kitiems neregimus ar neesminiais laikomus dalykus. Jis turėjo puikią intuiciją ir neklystantį tikrų dalykų jausmą. Spontaniškų minties polėkių akimirkomis jame skleidėsi pažabotas ir sunkiai tramdomas temperamentas, noras prisikasti prie pačių daiktų esmės, kurį žabojo pasąmoninis baimės ir ribų jausmas. Tiesą sakant, jo, kaip ir Algimanto Švėgždos, taiklios įžvalgos vertinant parodose įvairius kūrėjų darbus buvo, mano akimis žvelgiant, giliausios.
Taip pat retkarčiais matydavau Mikutį kukliai įsispraudusį į kampą ir kitose vietose vykstančių parodų atidarymuose, tačiau neprisimenu, kad kalbėtų. Viešuma jį tarsi slėgė, jaukiau jautėsi VDI senų pastatų aplinkoje, kur supo pažįstami dėstytojai ir studentai.
Susitikdavome Kaune, kai užklysdavo į butą Mackevičiaus gatvėje greta St. Žuko dailės technikumo. Juo rūpinosi mano sunkiais pokario metais daug vaikų išauginusi motina, kuri, pergyvendama dėl Mikučio veido ir kūno liesumo, stengdavosi visuomet kuo geriau jį pamaitinti. Daugiausiai laiko praleisdavo naršydamas knygas, tačiau net šviesių temų aptarimo metu greta telkdavosi persekiojantys kaip vaiduokliai niūrūs šešėliai. Jis tarsi negalėjo pabėgti nuo nuolatos lydinčių skausmingų prisiminimų. Tiesiogiai bendraujant, iš jo plaukė neišsemiama ekstazės kupina energija, drąsus lyrizmas, begalinė vidinė laisvė, kuri skleisdavosi diskusijose. Mikutis dažniausiai skolindavosi literatūros ir poezijos knygas, kurios kažkur ilgai klajodavo, nes grįždavo su akivaizdžiais intensyvaus skaitymo pėdsakais.
Apie ką jis kalbėjo: menas, istorija, politika, religija?
Tai buvo retos humanitarinės kultūros, įvairiapusio išsilavinimo ir subtilios intuicijos, kartais atitrūkęs nuo realios tikrovės ir psichologiškai traumuotas žmogus, kuris tiesiog neklystamai jautė tikrus dalykus. Ne visuomet diskusijose, aptarimuose, monologuose buvo nuoseklus, kalbėdavo asociatyviai įvairiausiomis temomis, dažnai nuklysdavo nuo aptariamo objekto į jį konkrečiu momentu dominusias problemas, tačiau įžvalgos išsiskyrė „vidiniu regėjimu“ ir ypatinga gelme. Stebino jo sugebėjimas surasti keisčiausius asociatyvinius ryšius tarp daugybės skirtingų civilizacijos istorijos, kultūros, religijos ir meno reiškinių. Man Mikutis pasirodė giliai tikinčiu žmogumi, kurio mąstymas centruotas į besąlygišką dvasinių vertybių svarbos iškėlimą, o materialūs dalykai ‒ menkai domino.
Ką jis mėgo: autoriai, jų kūriniai?
Ji domino įvairūs dalykai, tačiau pirmiausia autentiškos kultūros, kūrybos ir meno formos. Mane stebino tuomet retai aptinkama jo kompetencija krikščioniškosios kultūros tradicijos, Vakarų viduramžių, Bizantijos kultūrų srityse. Daugelį tuomet šokiruodavo jo teiginys, kad viduramžių kultūra yra svarbesnė nei renesansas, nes joje yra nepalyginamai daugiau dvasios. Kalbėdavo apie mistinius Kabalos filosofijos aspektus, žinojo S. Kierkegaardo filosofiją, pabrėždavo K. Jasperso, J.-P. Sartre’o, A. Camus darbų svarbą. Mane stebino jo žinios orientalistikos srityje: puikiai žinojo budizmo propaguotojo B. Dandarono mokymus, mano indologijos profesoriaus A. Piatigorskio tantrizmui skirtus darbus. Domėjosi indų, kinų, Tibeto kultūromis. Tuomet tai buvo vienintelis iš man Lietuvoje žinomų žmonių, kuris prasmingai kalbėjo apie ikikolumbinių Mezoamerikos ir Andų civilizacijų pažinimo svarbą, jų meninės kultūros savitumą. Lietuviškojo orientalizmo atgimimo tarpsnyje, pradedant 1977 m., daugiau tokių žmonių nesutikau. Dailėje vertino Giotto, Van Eycką, Veermejerį, Cézanne’ą, dievino religinės egzaltacijos kupiną tapytoją Georges’ą Rouault. Tai buvo vienintelis man pažįstamas, greta A. Savicko, žmogus, kuris anuomet žinojo Chaimo Soutine’o kūrybą. Iš lietuvių dailininkų pirmiausia kalbėdavo apie J. Vienožinskį, V. Eidukevičių, A. Samuolį, Č. Kontrimą… Daug kalbėdavo apie poeziją ir literatūrą, tarp jo minimų pavardžių man pirmiausia įstrigo F. Rabelais, V. Hugo, G. Flaubertas, Ch. Baudelaire’as, P. Verlaine’as, A. Rembaud, M. Proustas, F. Dostojevskis, A. Puškinas, M. Lermontovas, O. Mandelštamas, B. Pasternakas, H. Hofmannsthalis, R.-M. Rilke, L. Traklis, aukštai vertino Ingmaro Bergmano, Michelangelo Antonionio ir Federico Fellinio kino juostas.
Ko jis nemėgo (ar net smerkė)?
Jautėsi, kad tai daug gyvenime kentėjęs žmogus, skausmas tiesiog tryško iš jo akių. Aistringai mylėjo Lietuvą ir buvo didžiulis savo tėvynės patriotas. Šis patriotizmas buvo be jokios išorinės pozos, labai natūralus, kupinas skausmingų išgyvenimų. Apskritai, jis nemėgo pozos, išorinių dalykų, psichologinio spaudimo, perdėm kategoriškų žmonių ir jų beapeliacinių vertinimų, nors pats diskusijose buvo labai emocionalus ir tvirtai laikėsi savo pozicijos. Pasižymėjo unikalia intuicija, hipertrofuotu jautrumu, kartais, man atrodydavo, ir įvairiomis fobijomis, neklystamai jautė kitų žmonių santykį į save, prie vienų natūraliai glaudėsi, kitų iš tolo vengė.
Kaip jis atrodė, ką mėgo valgyti, gerti?
Dažnai buvo alkanas, valgydavo viską, neretai paslapčiom, kartais skubėdamas, greitai, o kartais labai lėtai kramsnodamas, įsispraudęs į kokį kampą. Kai būdavo galimybė prisiglausti ir pavalgyti greta jam simpatizavusių studentų ir dėstytojų, jis tai darydavo labai natūraliai, be jokių kompleksų. Matydavau jį valgant su studentais ir bendrabutyje P. Cvirkos gatvėje, kur atvykęs iš Kauno praleisdavau naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį, užeidavo ir į mano kambarį, valgydavo įvairų maistą ir lankydamasis pas mane Kaune.
Su kuo iš Jūsų žinomų žmonių Justinas irgi bendravo?
Galiu prasmingiau kalbėti tik apie tai, ką savo akimis mačiau, nes korporatyvinių renginių, kurie atima daug brangaus laiko, visuomet vengiau (jei tik turiu laisvo laiko, stengiuosi pabėgti prie ežerų), todėl į šį klausimą man atsakyti sunku. Kiek pamenu, Mikutis daugiausiai bendravo su vengusiais karjeros tylesniais, kukliais, ypač religingais dėstytojais ir žingeidžiais studentais. Jis artimiau bendravo ir daugiau ar mažiau stipriai veikė imlesnius 1977‒1981 m. studijavusius ir studentų meninių darbų [SMD] parodose aktyviau dalyvavusius V. Žuko, Š. Saukos, N. Bunkutės-Saukienės, V. Lingio, G. Pranskūno, J. Maldžiūno, E. Valaniškytės, A. Petrašiūnaitės, A. Uždavinio kartos studentus, pirmiausia tapytojus. Jie tuomet VDI grojo pirmais smuikais studentų kūrybinėje veikloje, todėl, kuruojami A. Švėgždos, dažnai rengdavo įvairias parodėles. Vėliau Mikučio tiesioginis poveikis studentams silpnėjo, nes jis rečiau VDI pasirodydavo. Griežtėjant ideologiniam spaudimui, po 1982 m. pabaigos man prasidėjo sunkūs saviizoliacijos laikai, kai, grįžęs iš stažuotės Prancūzijoje, penkerius metus beveik neturėjau galimybės spausdintis ir užsisklendžiau, jį institute jau retai susitikdavau. Iš mano rato žmonių jis bendravo su S. Geda, A. Švėgžda, kurie dalyvavo VDI kuriant Lietuvos orientalistų asociacija, taip pat su A. Kmieliausku, V. Antanavičiumi, A. Gursku ir skulptoriaus V. Vildžiūno šeima.
Jūsų nuomonė apie jo reikšmę Lietuvos laisvės kelyje.
VDI septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje gyvavusi žymių profesorių, dėstytojų ir jų mokinių grupelių puoselėjama laisvamaniška atmosfera tuomet buvo ryškus disonansas Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Viena vertus, tai ‒ aukštoji mokykla, kurią slėgė iš centro sklidusios unifikuojančios ideologinės nuostatos, o kita vertus, joje spietėsi daug tautai ir menui atsidavusių dėstytojų bei studentų ‒ nestandartinių talentingų asmenybių. Šioje pagrindinėje Lietuvos dailininkų rengimo kalvėje, stiprėjant kultūros rusifikacijai, skleidėsi gyvybingumą išsaugojusios nepriklausomybės tarpsnyje puoselėtos tautinės kultūros ir meno idėjos, ruseno nonkonformistinė iš tarpukario paveldėta lietuviškos tautinės kultūros dvasia. Čia pagrindinis dėmesys buvo ir yra kreipiamas į asmenybę, jos kūrybinės raiškos galimybes. Todėl neretai iki tam tikrų ribų toleruojama ne visai ideologiškai nekalta douce anarchie (saldi anarchija), kuri jau buvo priblėsusi kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale aplinkkeliai.lt ČIA.