Veidaknygė
Aleksandras: „Turiu klausimą: kaip turint gyvosios jėgos pranašumą, daugkartinį technikos ir ginkluotės kiekybinį bei kokybinį pranašumą, galima įsigudrinti visiškai pralaimėti ne tik atskiruose fronto ruožuose, kur priešas tiesiog sąmoningai sutelkė jėgas ir taip įgijo pranašumą, bet ir visą frontą?“
Sergej Fedulov: Aleksandrai, priežasčių yra daug.
1. Sovietiniai kareiviai ir inžinieriai, menininkai ir mokslininkai, 1941-aisiais dar menantys ikibolševikinį laisvą ir sotų gyvenimą, apiplėšti ir apšmeižti, laukė HITLERIO KAIP IŠVADUOTOJO (Maja Pliseckaja).
SOVIETINIAI jums nepasakys, bet iš tų 4–5 milijonų kareivių, pirmaisiais karo mėnesiais patekusių į nelaisvę, didžioji dalis į vokiečių pusę PEREIDAVO patys tiesiog PULKAIS. DAR DAUGIAU – jie čia pat, iškėlę vėliavas, smogdavo sovietiniams kariams kartu su Vermachto padaliniais! Būtent todėl Stalinas ir bombardavo sovietinių belaisvių stovyklas.
2. Ketvirtąjį dešimtmetį Raudonoji armija rengė prieš Staliną sąmokslą. Per baltuosius emigrantus apie jį sužinojęs Hitleris nusprendė sąmokslininkų neremti, o išduoti Stalinui šimteriopai „padidinant“ sąmokslo mastą. Džiugašvilis lengvai leidosi apmaunamas ir iki 1941-ųjų sunaikino kone 90 proc. vadovaujančių karininkų sąstato, todėl netrukus divizijoms vadovavo leitenantai. Sovietinis lageris ir taikos metu – baisi netvarka, o ko galima tikėtis tokiomis aplinkybėmis?
3. Prevencinį smūgį Stalinas patyrė kaip tik tuo metu, kai pats rengė išpuolį prieš Vokietiją: puikiai veikusi vokiečių agentūra pranešdavo viską – tuo metu, kai armija palieka „kareivines“, jis yra visiškai neapginta ir dėl to patiria katastrofiškų nuostolių.
4. Be to, užėmus Lenkiją ir Baltiją senosios sienos buvo tiesiog nutrintos, o naujosios nesustiprintos.
5. Juolab kad be galo nemokšiška Raudonosios armijos vadovybė DRAUDĖ atsitraukti – taip tie keli kovoti dar pajėgūs daliniai neteko manevro laisvės ir buvo tiesiog pražudyti.
6. Būtent todėl vokiečiai pasivaikščiojimo žingsniu ir nužygiavo iki Maskvos, nors anksčiau nieko panašaus nėra buvę, be to, tuo pat metu buvo sunaikinta ir sovietinė kariuomenė, ir visa karinė pramonė.
7. Kodėl nelaimėjo Hitleris?
7.1. Musolinis neatsiklausęs įsivėlė į karą Balkanuose, ir todėl bolševikinės Rusijos užėmimas buvo atidėtas beveik dviem mėnesiams: jei vokiečiai karą būtų pradėję ne birželio 22-ąją, o gegužės pradžioje, kaip buvo planuota, Stalinas būtų išvis sunaikintas.
7.2. Visiškas Suomijos karo fiasko ir Raudonosios armijos vadų sunaikinimo priežasties žinojimas Hitleriui kėlė euforijos jausmą, ir jis, galvodamas, kaip čia iš karto parklupdyti visą sovietinį lagerį, padarė strateginę klaidą: užuot susitelkęs viena kryptimi, kad, pavyzdžiui, užimtų Maskvą, jis pradėjo puolimą tuo pačiu metu keliomis kryptimis.
7.3. Jis nė negalėjo įsivaizduoti to nežmogiškumo, su kuriuo kariavo raudonieji fašistai – kad tik vienas vokietis būtų nužudytas, jie nepagailėdavę nė 20 mūsų senelių, o užnugaryje išdėstytas pusės milijono saugumo pareigūnų būrys šaudė mūsų seneliams į nugaras.
7.4. Jis buvo rasistas ir nepatikėjo antisemitizmą atmetusiam Vlasovui armijos, kurią būdtų sudarę 1–2 milijonai Rusijos kareivių antistalinistų. Net ir išskirstyti po 40–60 Vokietijos dalinių, Vlasovo kariai sudarė kone ketvirtadalį Vermachto dalinių Rytų fronte.
7.5. Hitleris nepaleido kolūkių ir ėmėsi represijų prieš nacionalines mažumas taip smarkiai sumažindamas savo populiarumą Rusijoje.
7.6. Jį visais frontais spaudė ir amerikiečiai, ir sąjungininkai. Pirmaisiais karo metais tiekdami ginklus ir produktus jie sustabdė ir visišką Sovietų Sąjungos žlugimą.
—
Karai – tai gėdingo sovietinio režimo gėdų gėda.