Baigdamas [url=http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/skiepu-metastazes-i]praeitą savo straipsnelį[/url], Tiesos.lt portalo skaitytojams buvau pažadėjęs po savaitės paskelbti jo tęsinį. Skaitytojai laukė visą savaitę ir teksto nesulaukė. Prezidentės praėjusių metų Vėlinių baimės ir „skiepų“ kriminalas pasirodė besąs gana mįslingas ir kietas riešutėlis, bet vis dėlto įkandamas.
Labai nelengva užduotis teko Vilniaus miesto apylinkės teismui. Galime tik nujausti, kokią įtampą ir spaudimą turėtų jausti bylą vedantis teisėjas, jei kiek rimčiau pamėgintų pasiknaisioti po vadinamąją „skiepų“ ir Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės „žygdarbio“, atskleidžiant valstybės paslaptį, siužetą. Turint galvoje dabartinę mūsų teismų praktiką, tiesiog neįtikėtinai herojiškai atrodo miesto apylinkės teismo donkichotiškas žygis, siekiant išsiaiškinti skandalingą politinę bylą. Užduotis aiškiai ne pagal šio teismo jėgas. Nesunku nuspėti, ir kodėl toks tragikomiškas procesas dar vyksta. Kai valstybės paslapties nutekinimo pėdsakai atvedė į Daukanto aikštę, to intrigos sumanytojai nesitikėjo ir nebuvo pasirengę, ėmė aiškėti, kad Prezidentūra neturi jokios strategijos skandalui gesinti. Iš pradžių griebėsi šiaudo, kad anokia ten tokia visai nereikšminga ta pažyma, dar ėmė svaidytis kaltinimais – kokie ten mulkiai dirba VSD, kad ant visokių niekinių popierių uždeda žymą „slaptai“. Pasipylė ir žiežirbų VSD vadovo G. Grinos adresu. Atrodė, kad jo vadovavimo tarnybai dienelės jau suskaičiuotos, bet tasai kažkodėl jautėsi labai ramus. Gerai paskaičiavo, mat rankose turėjo labai stiprią kortą ir tebeturi. Prezidentūra karštligiškai išmetinėjo viešumon prieštaringus signalus, įtampa augo, nes nesisekė sukurti bent kiek įtaigesnės versijos, kodėl visa ta istorija buvo sumanyta ir kam ji naudinga.
Mūsų kalendoriuje yra įsimintinos datos, kada laisvieji menininkai su dovanomis aplanko Valstybės saugumo departamentą Vytenio gatvėje. Jau gražia tradicija tampa spalio 25-ąją (Konstitucijos dieną), gegužės 7-ąją (Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną) bei birželio 1-ąją (Tarptautinę vaikų gynimo dieną) neužmiršti tų tyliai besidarbuojančių mūsų tėvynės ramsčių, kurie nenuilsdami dieną ir naktį, nesiekdami nei garbės, nei šlovės, saugo vertybes ir valstybę nuo piktavalių. Tai jų pastangų dėka pavyko išsklaidyti pramanus apie pedofiliją, sėkmingai išspręsti grėsmingą Garliavos sąmyšį ir sugrąžinti mergaitei laimingą vaikystę stebuklų šalyje. Tai jie, pasikvietę pagalbon geranoriškus kolegas iš FSB, užkirto kelią nuožmiai teroristei Eglei Kusaitei imtis sprogdinimų kaimyninės valstybės karinėse bazėse, tai jie išrūkino iš Lietuvos į Suomiją Gatajevų irštvą, o kur dar nuolatinė pagalba laisvai Lietuvos žiniasklaidai, leidžiant supažindinti visuomenę su slapčiausia informacija, kurią ji privalo žinoti.
Prieš dvejus metus – po Garliavos šturmo ir Deimantės Kedytės perdavimo biologinei motinai – Lietuva buvo suskilusi, įaudrinta ir kategoriška. Vienai visuomenės daliai atrodė, kad svarbiausia preciziškai sutvarkyti teisinę konflikto pusę, o psichologines bei kitas mergaitės ir motinos gyvenimo subtilybes nugludins ir išspręs visagalis laikas, kita visuomenės dalis žvelgė į šią dramą iš visai kitos perspektyvos. Ta antroji Lietuvos dalis buvo emociškai sukrėsta matydama, kaip valstybė ritasi į tokią dehumanizacijos pragarmę, kurioje procedūrinis teisingumas prasilenkia su žmoniškumu, jautrumu ir atjauta silpnesniam.
Ekspertai.eu
Skirtingais laikais kartais atrodydavo, kad Andrius Kubilius yra visai tikęs konservatorių partijos vairininkas. Gana rišliai ir logiškai dėstantis savo mintis, apsiskaitęs, neatimsi iš jo ir kandžios ironijos jausmo, bet iš pastarųjų kelerių metų jo viešosios raiškos šios teigiamosios lyderio savybės, regis, pabluko ir išsitrynė. Kuo toliau, tuo daugiau jo viešuose pasisakymuose atsiranda servilistiško valdiškumo, pasitenkinimo esama situacija ir mitologinio užsiciklininimo šnekant apie taikų, pigų atomą ir ekologiškus skalūnų sprogdinimus. Tuo pat metu kažkaip tylutėliai iš opozicijos lyderio retorikos pasitraukė kelios temos: jungtis kabeliu su Švedijos energetiniais tinklais, suskystintų dujų terminalas, elektros tilto su Lenkija statyba, europinės gelžkelio vėžės nutiesimas ir kiti integraciniai į ES reikalai. Tų darbų, būkim biedni, bet teisingi, nepadarys ir ši bedantė vyriausybė. Ji dirbtinai sulipinta iš visiškai nejunglių dėmenų ir kilus mažiausiai problemai gali subyrėti kaip kortų namelis.
Dočys | ekspertai.eu
Redakcija gavo tokio ne itin švankaus turinio laišką iš visuomenės padugnių:
„Lietuvoje policija su prokuratūra aršiai persekioja visus neįteisintus dalykus – pradėjo nuo neįteisintų gimdymų namuose, apklausė 400 netvarkingai gimdžiusių moteriškių, iškratė dešimtis apie tokią netvarką žinojusių ir ją filmavusių asmenų.
Dar liko valdžiai rimtai susirūpinti neįteisinta gėjų partneryste. Kodėl Simonko, kaip prisipažino TV, jau 20 metų gyvena su partneriu? Kada prokurorai ir policija pradės paryčiais belstis į gėjų namus ir tikrinti, ar jie tik įstatymais leidžiamą vienos nakties ryšį užmezgę, ar gyvena neįteisintoje ir netvarkingoje partnerystėje? Tai esminis klausimas.“
Dočio atsakymas
ekspertai.eu
Pirmasis žodis, kuris lenda galvon, šiandien stebint mūsų valstybės politinį, socialinį ir ekonominį peizažą, yra Chaosas. Tiesa ne tas Graikijos mitinis chaosas – pirmykštė beformė tuščia erdvė, iš kurios atsirado pirmapradžiai dievai: Gaja (Žemė), Tartaras (požemio pasaulis), Erotas (geismas), Chronas (laikas), Uranas (dangus) ir kiti. Graikijos mitologijoje iš Chaoso pradėjo formuotis ir rastis tvarka. Lietuvoje atskirais laikotarpiais mes jau tarytum buvome susikūrę iliuzorinę tvarką, kuri ėmė eižėti, irti, ir panašu, kad dabar nebėra rišamosios medžiagos, kuri galėtų atskirus tikrovės dėmenis vėl sulipinti į kiek nors darnų darinį. Taigi priešingas vyksmas graikų mitinei kosmoso tvarkai.
Kurkulių vienkiemy gyvenau kaip inkstas taukuose. Turėjau gerą minkštą ir kūnu, ir dūšia moterį Stefutę, kuri dirbo paštininke. Ji rytą išvažiuoja dviračiu, paima apylinkėj paštą ir išvežioja po aplinkinius kaimus. Ne vienas aš, visa apylinkė ją mylėjo. Nemušiau jos, prie jos net nesikeikiau, nors esu baisus keikūnas. Kai jau norėdavau išsikeikt, tai lėkdavau tekinas į laukus ar mišką, kad atvirai išsisakyčiau viską, ką galvoju. Gražiai gyvenom, nieko nepasakysi. Už kilometro – Ožkonių kaimas – visi mums gražaus sugyvenimo pavydėjo, bet su manim kažkodėl buvo nedraugingi ir atšiaurūs. Ten kažkas jau nuo seno buvo paleidęs gandus, kad man vieno šriūbo trūksta, tai ir po šiai dienai jie vis šnairom į mane žiūri. Kai pamato mane einant pamiške ar vieškeliu su kirviu, tai net nepasisveikinę sprunka neatsigręždami. Tokie jau dabar žmonės – miestuose dar labiau susvetimėję – kaimynas kaimyno nepažįsta ir vardo nežino.
ekspertai.eu
1. Ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymą Varšuvoje privalu pakylėti į aukštesnį – premjerų – lygmenį ir atsiprašyti Lenkijos Premjero Donaldo Tusko bei lenkų tautos, taip užtvirtinant Užsienio reikalų ministro atsiprašymą.
2. Kartu su Lenkijos Premjeru Donaldu Tusku išvaryti žiemą iš Lenkijos į Vokietiją, sočiai prisivalgius fliakų ir apsikūlus spragilais.
Tiesos.lt siūlo prisiminti aktualumo vis dar nepraradusį komentarą.
