Kiekvieną kartą, kai nuskamba informacija apie iš šeimos paimtus vaikus, vis pritrūksta komentaro, o kodėl taip pasielgta, kokio amžiaus vaikai buvo išplėšti iš namų aplinkos ir kaip jų ir jų šeimų buvo atsiprašyta [ar dar kaip nors kitaip kompensuotas jų patirtas stresas], jei daugiau kaip pusė paimtųjų po paros ar dviejų buvo grąžinta tėvams ar globėjams…
Tačiau pastaruoju metu norisi suprasti ir skaičius. Štai nuo šių metų liepos 1-osios [per du mėnesius – aut.past.] Vaikų teisių apsaugos tarnyba, gavusi atitinkamą informaciją, iš nesaugios aplinkos paėmė 1100 vaikų, iš kurių 587 grąžino į tas pačias skųstąsiais gyvenimo sąlygas. Tačiau rugsėjį buvo pateikta jau tik 20 dienų statistika, tačiau ir ji taip suplakta, kad galima pasiklysti tarp šiurpą keliančių skaičių, kurių neįmanoma palyginti dėl nuolat besikeičiančios informacijos oficialių struktūrų puslapiuose. Pavyzdžiui: „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad nuo liepos iki rugsėjo 20 dienos gauta 3525 pranešimai dėl 4762 galimai skriaudžiamų vaikų. Įvertinus šių vaikų situacijas, 2001 pranešimas nepasitvirtino, 2220 atvejų nustatytas pirmas grėsmės lygis, pradėta dirbti su šeimomis.“ Gal kas suprantate, kodėl nerašoma, kas nutiko likusiems 541-am vaikui?