Kartais norisi laukti ir tikėtis, kad mūsų šalis suaugs ir ateis į protą, tiksliau, ta jos dalis, kuri įstrigo kompleksų ir pykčio tąsomoje paauglystėje. Akivaizdu, kad premjerė dabar yra tiesiog nekenčiama dėl visko ne todėl, kad kažką daro ne taip, o todėl, kad yra žmonių, kuriems nepatinka Lietuvoje ir pasaulyje absoliučiai viskas, išskyrus Orlauską, Putiną ir Lukašenką. Tačiau jie, tie viskuo nepatenkintieji ir negalintys paaiškinti, ko jiems reikia (tiksliai: jie visai kaip prezidentas Nausėda, kuriam irgi viskas negerai, bet kasdien vis kitaip) nepersiauklės, nesubręs, nepradės skaityti knygų ir, svarbiausia, neprisiims atsakomybės už savo gyvenimą.
Ir premjerei Ingridai Šimonytei, deja, kasdien teks eiti į darbą ir dirbti visiems – net ir tiems nedėkingiems ir purkštaujantiems kvailiams ir piktavaliams, kurie niekuo nenusipelnė, kad jais būtų rūpinamasi, tačiau jiems pavyko gimti šalyje, kur mes labai gailestingi spjaudantiems, šiukšlinantiems ir šaudantiems. Tai darbas be padėkos ir be satisfakcijos, su nedideliu atlyginimu ir menkais privalumais, ir premjerė, savanoriškai priėmusi šią atsakomybę, jau dabar nusipelno paminklo, kuris kada nors bus pastatytas. Kaip gerai uždirbantis rašytojas, aš to paminklo statybas paremsiu finansiškai.
