Pasaulis

Pavel Ablamski. Už ką gudai kaunasi „Ukrainos fronte”?

Komentarų: 8 / Autorius /

gudija.lt

Lukašenkos režimo bendradarbiavimas su Rusija, kuri vykdo agresiją prieš Ukrainą, pastatė gudus į labai sudėtingą padėtį. Bet koks karas netoleruoja pustonių ir karas Ukrainoje nėra išimtis. Kaip pastebėjo gudų opozicinis tinklaraštininkas Antonas Matolka, pačioje karo pradžioje gudų ir ukrainiečių priešiškumo didinimu buvo užsiėmęs visas rusiškų trolių fabrikas.

Gudų ir visos Baltarusijos atžvilgiu taikomas „kolektyvinės atsakomybės principas“, kas yra visiškai suprantama karo metu. Kijeve rimtai svarstoma pervardinti „Bresto“ ir „Minsko“ metro stoteles, o Ukrainos archyvai prieš kelias dienas pareiškė, kad nebeaptarnaus Baltarusijos piliečių užklausų. Belieka tikėtis, kad Ukraina apsiribos tik panašiomis simbolinėmis sankcijomis, bet bijau, kad santykiai tarp abiejų tautų bus atšalę dar ilgą laiką. Padėtį sunkina tas faktas, kad paskutinieji trisdešimt metų tapo prarastų galimybių laikotarpiu, kai nesusiformavo ekspertų, realiai suprantančių ukrainiečių ir gudų santykių specifiką, ratas. Vienas iš tokių ekspertų galėjo būti, pavyzdžiui, buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bezsmertny, kuris laikėsi nuosaikios pozicijos Lukašenkos režimo atžvilgiu.

Akivaizdu, kad didžioji gudų visuomenės dalis nepalaiko rusų agresijos Ukrainoje. Kalba eina ne tik apie Lukašenkos režimo priešininkus bet netgi apie šalininkus. Minskas bando siųsti tam tikrus signalus Vakarams, tikėdamasis atnaujinti dialogą, bet tuo pat metu tęsia represijas šalies viduje.

Reikia atkreipti dėmesį į visuotinį įsitikinimą, kad pilietinė visuomenė Baltarusijoje yra visiškai išvalyta. Panašiomis sąlygomis bet kokia vieša akcija, skirta Ukrainos palaikymui, reikalauja milžiniškos asmeninės drąsos. Pavyzdžiui, balandžio pradžioje pasklido informacija, kad tardymo izoliatoriuje atsidūrė opozicijos aktyvistė Ludmila Ramanovič. Priežastimi tapo atviras laiškas, kuriuo buvo smerkiama Rusijos agresija Ukrainoje ir Lukašenkos režimo dalyvavimas joje.

Karas Ukrainoje. Šešiasdešimt ketvirtoji (balandžio 28-oji) diena

Komentarų: 7 / Autorius /

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Labas vakaras. Trumpas atnaujinimas.

Donbaso kryptis.
– Šiaurinis flangas:
Charkiv. Šiandien intensyviausiai apšaudyta šiaurinė miesto dalis ir prieigos. Labiausiai kliuvo toms vietovėms, kurias prieš keletą dienų kontratakos metu išlaisvino ukrainiečiai (į šiaurę nuo Derhachi). Versijos gali būti dvi: 1) orkai pagalvojo, kad čia ukrainiečiai rengiasi išvystyti sėkmę, vėl rengia kontrataką ir pabandė tam užkirsti kelią; arba 2) tiesiog keršija.
Izyum. Ir toliau puolama Barvinkove link. Orkų pajėgos puolė Nova Dmytrivka (10 km į pietus nuo Brazhkivka bei 10 km nuo Barvenkove), t.y. bando plėsti „piršto“ flangus. Ataka nebuvo sėkminga, priešas atsitraukė. Nepaisant ribotos sėkmės plečiant placdarmą ir nesėkmės apsaugant „piršto“ flangus, orkai ir toliau grūda į „pirštą“ manevrinius (tankų, mech. pėstininkų, desantininkų) ir artilerijos vienetus. Tą patį jie darė ir prie Kyiv (Bucha, Irpin). Kuom baigėsi visi žinom.
Severodonetsk ir Lyman sektoriuose be pakitimų. Vyksta lokalūs mūšiai, intensyviai dirba abiejų pusių artilerija.
– Pietinis flangas:
Prisidengdamas intensyvia netiesiogine ugnimi, agresorius puolė Zaporizhia link (tikėtina nuo Orichiv – Huliajpole ruožo), tačiau patyrė didelius nuostolius ir buvo priverstas atsitraukti. Toks pat rezultatas po orkų bandymų pulti Mariinka – Kurachove ruože. Tikėtina, priešas čiupinėja pietinį flangą, čia ieškodamas silpnesnių kontaktinės linijos vietų, kad galėtu koncentruoti puolimą tam tikroje vietoje.
Mariupolyje toliau vyksta mūšiai.

Pietų kryptis. Be didelių pakitimų.

Galime dar kartą pasidžiaugti, kad į Ukrainą ima keliauti ne tik paramos žodžiai, lengvieji ginklai, šaudmenys, neletalinės priemonės, bet ir moderni sunkioji ginkluotė (pvz.: Australijos perduotos superinės haubicos M777.

Vytautas Radžvilas. „Švelniosios denacifikacijos“ grėsmės

Komentarų: 5 / Autorius /

Rusijos įvykdytas Ukrainos užpuolimas ne tik negrįžtamai pakeitė geopolitinę ir saugumo padėtį visame pasaulyje. Nėra abejonių, kad globalizmo era baigiasi. Ateina regioninių galios centrų laikas. Kokia bus nauja geopolitinė pasaulio sankloda ir galios centrų konfigūracija – paaiškės dar negreitai. ES taip pat nebebus tokia, kokia buvo iki šiol: ilgametis Prancūzijos ir Vokietijos dvilypumas ir veidmainystė de facto kuriant karinę ir politinę sąjungą su Rusija, kaip ir akivaizdus mėginimas drauge su ja sunaikinti Ukrainos valstybę per Minsko susitarimus, o dabar iš esmės sabotuojant karinę pagalbą, niekada nebus pamiršti.

Lietuvai teks ieškoti kuo saugesnės vietos būsimojoje tarptautinėje geopolitinėje ir saugumo sistemoje. Taip pat iš naujo apsibrėžti santykius su ES. Tačiau tą vietą įmanoma sėkmingai surasti, o minėtus santykius tinkamai apsibrėžti tik atsakingai apmąsčius per tris dešimtmečius nueitą kelią ir išmokus kai kurias pamokas.

Valstybė tik ką buvo atsidūrusi prie bedugnės krašto. Į prarają nenugarmėta tik per stebuklą, kurį sukūrė ukrainiečiai. Žvelgiant retrospektyviai į praėjusių dviejų mėnesių įvykius, praktiškai neįmanoma patikėti, kad žaibiškos pergalės Ukrainoje atveju Rusija būtų nepasinaudojusi unikalia proga vienu ypu atkurti imperiją užgrobiant Moldaviją ir Baltijos šalis. Prancūzijos ir Vokietijos žaidimai už Ukrainos nugaros nepalieka vietos jokioms iliuzijoms: mūsų laukė nauja okupacija, už kurią Rusija būtų vėl atsipirkusi tik trumpalaikėmis simbolinėmis sankcijomis.

„Už balos“. Musk, Twitter ir žodžio laisvė

Parašykite komentarą / Autorius /

propatria.lt

Balandį deklaruodami pajamas nepamirškite skirti savo 1,2 proc. GPM jaunimo sambūriui „Pro Patria“ (kodas 303394382) ir 0,6 proc. GPM partijai Nacionalinis susivienijimas (kodas 305529398). Abiems organizacijoms šiandien tai faktiškai vienintelis pajamų šaltinis, o jūsų parama keičia viską.

JAV žiniasklaida verda naujienomis apie Elono Musko bandymą įsigyti ir reformuoti socialinį tinklą „Twitter“, o Lietuvos žiniasklaidoje šia tema beveik tyla. Politologas Vytautas Sinica su JAV lietuviu advokatu Povilu Žumbakiu kalbasi tiek apie šį sandorį, tiek apie žodžio laisvės padėtį XXI amžiuje ir svarbą demokratijos veikime apskritai.
Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Kuo ypatingas šiandienos korporacijų vaidmuo viešajai erdvei? Kiek ir kada gali būti ribojama žodžio laisvė? Kas yra Musko minimas „woke virus“ ir „neapykantos kalba“ bei kaip pirmasis išnaudoja pastarąją cenzūrai sukurti? Apie tai ir daugiau ilgesniame nei įprastai „Už balos“ epizode.

Karas Ukrainoje. Šešiasdešimt trečioji (balandžio 27-oji) diena

Komentarų: 4 / Autorius /

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Sveiki. Fejerverkų Belgorod, Kursk, Voronezh šviesoje (ten vėl nežinia kas ir nežinia kaip sproginėja 🙂 ), žiūrim ką turim fronte.

Donbaso kryptis
– Šiaurinis flangas:
Izyum. Panašu, kad orkai suprato, kad „pirštas“ (dėkojame už jūsų interpretacijas, mes tarp savęs jį lygiai taip pat vadiname) link Pashkove neduos rezultatų, todėl visas pajėgas meta į Barvinkove puolimą (puolimo veiksmuose pastebėti bene visų Izyum sektoriuje besikaunančių dalinių vienetai). Tikėtina, kad čia bus pagrindinė puolimo kryptis. Šią versiją paremia ir tai, kad orkams visgi pavyko pasistūmėti į vakarus palei Donets upę (perimta Zavody kontrolė, įžengta į Velyka Komyshuvakha). Kita vertus, pavyko pasistūmėti į vakarus, tačiau ir pagrindinių pastangų vieta pasistūmėjo į vakarus, tad ir toliau orkų bėda lieka ta pati – siauras placdarmas ir neapsaugoti flangai.
Lyman. Agresoriui pavyko įsitvirtinti Zarichne, Lyman sektoriaus padėtis sunkėja. Orkai čia pat pabandė išvystyti sėkmę ir puolė 6-7 km į pietus esantį Yampil. Jų tikslas aiškus – perskirsti Severodonetsk ir Slaviansk grupuotes ir pabandyti jas sunaikinti dalimis. Tačiau net ir užėmę Yampil ar Lyman, orkai vis tiek liks šiaurinėje Donets upės pusėje. Tik ją forsavę ir įsitvirtinę pietinėje pusėje orkai gali galvoti apie savo tikslų įgyvendinimą. Visgi, padėtis rimta.
Severodonetsk. Po nesuskaičiuojamų nesėkmingų atakų Rubizhne, agresorius toliau bando čia įsitvirtinti, tačiau puolimas nebe toks intensyvus. Orkai suaktyvino savo veikimą į pietus nuo Severodonetsk ir po ilgų savaičių įžengė į Novotoshkivske. Toliau atakuoja Orikhove, Nizhne. Orkai jau keletą savaičių siekia perimti aplink šiuos miestelius esančią kelių sankirtą, kuri svarbi puolant Lysychiansk iš pietų. Įžengta į vieną miestelį (Novotoshkivske), tačiau orkai čia dar nieko nelaimėjo, mūšiai tęsiasi.
– Pietinis flangas:
Intensyvėja mūšiai prie Huliajpole, tik dar neaišku, kas čia turi iniciatyvą – orkai ar ukrainiečiai. Vyksta stumdymasis kontaktinėje linijoje.
Orkai Mariupolyje toliau bando sulyginti AzovStal su žeme, vyksta tiesioginiai susidūrimai.

Pietų kryptis
– Agresorius ir vėl bando pulti, taip siekdamas neleisti ukrainiečiams vykdyti savo planų. Atakuota Tavriiske ir Nova Zoria (Mykolaiv link), tačiau ataka atmušta.
– Orkai antrą kartą smogė tiltui prie Zalotka, taip tarsi rodydami, kad rengiasi kažką daryti į pietvakarius nuo Odesos Padnestrės grupuotės veikimo sektoriuje. Ukrainiečiai skolingi nelieka ir toliau taikosi į orkų vadovavimo ir valdymo sistemą. Šį kartą sunaikinta vadavietė ir oro gynybos sistema Strela-10 toje pačioje garsiojoje Zmeiniy saloje. Pajudėjus Padnestrės grupuotei tai būtų svarbus vadovavimo ir oro gynybos taškas.
Vertinant bendrai per pastarąją parą agresorius pasiekė taktinių laimėjimų (Izyum, Lyman, Severodonetsk sektoriuose), tačiau jie dar nevirto operacinio lygmens problemomis ukrainiečiams. Aštriausia padėtis Lyman. Reikalingi aktyvūs ukrainiečių veiksmai ugnimi ir manevru, kad orkai nepasijustų galintys čia pasiekti sėkmę.

Ukrainos artileristų darbas Zaporožės srityje:

Prancūzija: Emanuelis Makronas (Emanuel Macron) perrinktas. Nacionalistai tampa mažuma jų pačių šalyje

Komentarų: 12 / Autorius /

Šie Prancūzijos prezidento rinkimai puikiai iliustruoja konfliktą, vykstantį visose Vakarų visuomenėse, būtent kovą tarp judriųjų ir įleidusių šaknis, tarp globalistų ir nacionalistų, tarp progresyvaus elito ir paprastų piliečių, tarp tų, kurie visur jaučiasi gerai, ir tų, kurie gerai jaučiasi ten, kur gimė.

Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos visas Prancūzijos politinis gyvenimas buvo kuriamas remiantis fikcija. Prancūzijoje visi, kurie prieštarauja progresyviam isteblišmentui, visi, kurie nepritaria imigracijos politikai, visi, kurie kritikuoja, tarkime, smurtą arba moterų priespaudą ir žodžio laisvės slopinimą islame, prilyginami Adolfo Hitlerio sūnėnams.

Dvi savaites iki ką tik pasibaigusių prezidento rinkimų antrojo turo visi stebėtojai jautė, kad Prancūzijoje vyksta titaniška metafizinė kova tarp gėrio ir blogio.

Visuomeninis radijas kas penkias minutes patvirtindavo, kad Marine Le Pen yra „kraštutinė dešinė“ (tai reiškia „rasistė“ ir „nacė“).

Ketinimo balsuoti už Makroną demonstravimas „buvo savotiškas farsas“. Visos šios asmenybės, besireiškiančios balsuojant, siekia ne „pasidalyti nuomone,… bet pademonstruoti savo tobulą moralę“. Šiems žmonėms „teisingai mąstyti reiškia gerai mąstyti. O gerai mąstyti – reiškia mąstyti taip, kaip jie“, — rašė Julia de Funes, „Le Figaro“, 2022 m. balandžio 15 d.

Prancūzijoje tėra viena partija, ir jei jūs jai nepriklausote, jūs esate fašistas, rasistas, ksenofobas! – rašė Tviteryje Michel Onfrav 2022 m. balandžio 21 d.

Dovilas Petkus. Kodėl Vokietija myli Rusiją labiau, nei Ukrainą?

Komentarų: 15 / Autorius /

laikmetis.lt

Vienu įtakingiausių Lietuvos visuomenininku laikomas Edmundas Jakilaitis bei politologas Virgis Valentinavičius pasipiktino Lietuvos kritika Vokietijai. Esą karo Ukrainoje kontekste Vokietija daro pakankamai daug, žada gausinti savo pajėgas Lietuvoje, todėl kritikos strėlių į Berlyno pusę leisti negalima.

Viena vertus, keistai atrodo žiniasklaidos korifėjų mėginimai uždrausti kalbėti kokia nors tema. Kita vertus, ar tikrai Vokietija daro pakankamai, o kritika vokiečiams – nepagrįsta?

Vokiečiai nevykdo savo įsipareigojimų?

Tiems, kurie džiaugsmingai trimituoja apie vokiečių sprendimą didinti Lietuvoje dislokuotų pajėgų skaičių, visų pirma derėtų dėkoti ne Vokietijos politikams, o britų premjerui B. Johnsonui. Būtent britų užmojis ne tik visomis priemonėmis padėti Ukrainai kovoti, bet ir principingas britų pajėgų didinimas Estijoje pastatė vokiečius į itin nepatogią padėtį. Vokietija yra priversta didinti pajėgų skaičių ir tęsti savo įsipareigojimus Lietuvai, nes kitaip NATO ir kitų didžiųjų valstybių kontekste atrodytų tiesiog juokingai.

Kitas svarbus klausimas, kurį reikia nuolat užduoti Vokietijai yra „kada“? Abstraktūs Vokietijos užsienio reikalų ministrės pasvarstymai apie tai, kaip jie didins pajėgas, bet, suprantate, dar neva turi pasitarti su visais NATO partneriais, nuteikia nekaip. Britams kažkodėl papildomų konsultacijų, nei remiant Ukrainą, nei didinant savo buvimą NATO Rytų flange, neprireikė. Vokietija tuo tarpu vaizduoja save kaip NATO biurokratijos kankinę.

Klausimas „kada“ svarbus ne tik kalbant apie pajėgų didinimą NATO pasienyje, bet ir elementariame įsipareigojimų vykdyme. Vokietijoje užsakytos Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, pas mus vadinamos „vilkais“, vis dar nėra pristatomos laiku (vokiečiai nesilaiko pristatymo terminų). Negana to, kovos mašinose randama defektų, kuriuos būtina taisyti.

Europos teisės ir teisingumo centras. Sorošo įtaka Europos Žmogaus Teisių Teisme

Parašykite komentarą / Autorius /

propatria.lt

2020 m. vasario mėn. ETTC (Europos Teisės ir Teisingumo Centras) paskelbė labai plačiai paplitusią ataskaitą apie NVO ir EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismo) teisėjus, kuri atskleidė, kad mažiausiai 22 iš šimto pastarųjų EŽTT teisėjų yra dirbę septyniuose fonduose ir NVO ir darė sprendimus daugelyje bylų, gindami jų pačių organizacijas, tokiu būdu atsidurdami akivaizdaus interesų konflikto situacijoje.

Tarp šių privačių organizacijų George`o Soroso Atviros Visuomenės fondas išsiskiria tuo, kad dvylika jo darbuotojų tapo teisėjais Strasbūre, jis taip pat finansuoja kitas šešias paminėtas NVO ir kartais labai gausiai. Skaitlingas to paties tinklo teisėjų dalyvavimas liudija apie didelių fondų ir privačių NVO kišimąsi į Europos žmogaus teisių apsaugos sistemą ir verčia suabejoti jos nešališkumu. Pranešime iškelta nemažai klausimų apie teismo procedūrą ir etiką, į kuriuos atkreipiamas Europos Tarybos organų dėmesys.

EŽTT, nors ir „pyksta“ (anot Le Monde), nusprendė viešai nereaguoti, priešingai daugeliui politikų ir keliems ministrams, – ypač Bulgarijos – viešai išreiškusiems susirūpinimą dėl susidariusios padėties. Netgi Ministrų Taryba, aukščiausias 47 ambasadorių Europos Tarybos organas, nuo kurio priklauso Europos Teismas, buvo priversta viešai pripažinti, kad ataskaita buvo teisinga ir pažadėjo, kad naujai įvertins „iki 2024 m. pabaigos, atsižvelgdama į tolimesnę patirtį, esamos Teismo teisėjų atrankos ir jų rinkimų sistemos veiksmingumą“ (2021 m. balandžio 8 d.). Netrukus po to, 2021 m. balandžio 20 d., Atviros Visuomenės fondui pirmą kartą nepavyko pasiekti, kad vėl vienas jo darbuotojas būtų išrinktas teisėju Strasbūre. ETTC ataskaitos pastatyta užtvara pasirodė pakankamai stipri.

Scroll to Top