Ukraina

Pavel Ablamski. Už ką gudai kaunasi „Ukrainos fronte”?

gudija.lt

Lukašenkos režimo bendradarbiavimas su Rusija, kuri vykdo agresiją prieš Ukrainą, pastatė gudus į labai sudėtingą padėtį. Bet koks karas netoleruoja pustonių ir karas Ukrainoje nėra išimtis. Kaip pastebėjo gudų opozicinis tinklaraštininkas Antonas Matolka, pačioje karo pradžioje gudų ir ukrainiečių priešiškumo didinimu buvo užsiėmęs visas rusiškų trolių fabrikas.

Gudų ir visos Baltarusijos atžvilgiu taikomas „kolektyvinės atsakomybės principas“, kas yra visiškai suprantama karo metu. Kijeve rimtai svarstoma pervardinti „Bresto“ ir „Minsko“ metro stoteles, o Ukrainos archyvai prieš kelias dienas pareiškė, kad nebeaptarnaus Baltarusijos piliečių užklausų. Belieka tikėtis, kad Ukraina apsiribos tik panašiomis simbolinėmis sankcijomis, bet bijau, kad santykiai tarp abiejų tautų bus atšalę dar ilgą laiką. Padėtį sunkina tas faktas, kad paskutinieji trisdešimt metų tapo prarastų galimybių laikotarpiu, kai nesusiformavo ekspertų, realiai suprantančių ukrainiečių ir gudų santykių specifiką, ratas. Vienas iš tokių ekspertų galėjo būti, pavyzdžiui, buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bezsmertny, kuris laikėsi nuosaikios pozicijos Lukašenkos režimo atžvilgiu.

Akivaizdu, kad didžioji gudų visuomenės dalis nepalaiko rusų agresijos Ukrainoje. Kalba eina ne tik apie Lukašenkos režimo priešininkus bet netgi apie šalininkus. Minskas bando siųsti tam tikrus signalus Vakarams, tikėdamasis atnaujinti dialogą, bet tuo pat metu tęsia represijas šalies viduje.

Reikia atkreipti dėmesį į visuotinį įsitikinimą, kad pilietinė visuomenė Baltarusijoje yra visiškai išvalyta. Panašiomis sąlygomis bet kokia vieša akcija, skirta Ukrainos palaikymui, reikalauja milžiniškos asmeninės drąsos. Pavyzdžiui, balandžio pradžioje pasklido informacija, kad tardymo izoliatoriuje atsidūrė opozicijos aktyvistė Ludmila Ramanovič. Priežastimi tapo atviras laiškas, kuriuo buvo smerkiama Rusijos agresija Ukrainoje ir Lukašenkos režimo dalyvavimas joje.

Karas Ukrainoje. Šešiasdešimt ketvirtoji (balandžio 28-oji) diena

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Labas vakaras. Trumpas atnaujinimas.

Donbaso kryptis.
– Šiaurinis flangas:
Charkiv. Šiandien intensyviausiai apšaudyta šiaurinė miesto dalis ir prieigos. Labiausiai kliuvo toms vietovėms, kurias prieš keletą dienų kontratakos metu išlaisvino ukrainiečiai (į šiaurę nuo Derhachi). Versijos gali būti dvi: 1) orkai pagalvojo, kad čia ukrainiečiai rengiasi išvystyti sėkmę, vėl rengia kontrataką ir pabandė tam užkirsti kelią; arba 2) tiesiog keršija.
Izyum. Ir toliau puolama Barvinkove link. Orkų pajėgos puolė Nova Dmytrivka (10 km į pietus nuo Brazhkivka bei 10 km nuo Barvenkove), t.y. bando plėsti „piršto“ flangus. Ataka nebuvo sėkminga, priešas atsitraukė. Nepaisant ribotos sėkmės plečiant placdarmą ir nesėkmės apsaugant „piršto“ flangus, orkai ir toliau grūda į „pirštą“ manevrinius (tankų, mech. pėstininkų, desantininkų) ir artilerijos vienetus. Tą patį jie darė ir prie Kyiv (Bucha, Irpin). Kuom baigėsi visi žinom.
Severodonetsk ir Lyman sektoriuose be pakitimų. Vyksta lokalūs mūšiai, intensyviai dirba abiejų pusių artilerija.
– Pietinis flangas:
Prisidengdamas intensyvia netiesiogine ugnimi, agresorius puolė Zaporizhia link (tikėtina nuo Orichiv – Huliajpole ruožo), tačiau patyrė didelius nuostolius ir buvo priverstas atsitraukti. Toks pat rezultatas po orkų bandymų pulti Mariinka – Kurachove ruože. Tikėtina, priešas čiupinėja pietinį flangą, čia ieškodamas silpnesnių kontaktinės linijos vietų, kad galėtu koncentruoti puolimą tam tikroje vietoje.
Mariupolyje toliau vyksta mūšiai.

Pietų kryptis. Be didelių pakitimų.

Galime dar kartą pasidžiaugti, kad į Ukrainą ima keliauti ne tik paramos žodžiai, lengvieji ginklai, šaudmenys, neletalinės priemonės, bet ir moderni sunkioji ginkluotė (pvz.: Australijos perduotos superinės haubicos M777.

Vytautas Radžvilas. „Švelniosios denacifikacijos“ grėsmės

Rusijos įvykdytas Ukrainos užpuolimas ne tik negrįžtamai pakeitė geopolitinę ir saugumo padėtį visame pasaulyje. Nėra abejonių, kad globalizmo era baigiasi. Ateina regioninių galios centrų laikas. Kokia bus nauja geopolitinė pasaulio sankloda ir galios centrų konfigūracija – paaiškės dar negreitai. ES taip pat nebebus tokia, kokia buvo iki šiol: ilgametis Prancūzijos ir Vokietijos dvilypumas ir veidmainystė de facto kuriant karinę ir politinę sąjungą su Rusija, kaip ir akivaizdus mėginimas drauge su ja sunaikinti Ukrainos valstybę per Minsko susitarimus, o dabar iš esmės sabotuojant karinę pagalbą, niekada nebus pamiršti.

Lietuvai teks ieškoti kuo saugesnės vietos būsimojoje tarptautinėje geopolitinėje ir saugumo sistemoje. Taip pat iš naujo apsibrėžti santykius su ES. Tačiau tą vietą įmanoma sėkmingai surasti, o minėtus santykius tinkamai apsibrėžti tik atsakingai apmąsčius per tris dešimtmečius nueitą kelią ir išmokus kai kurias pamokas.

Valstybė tik ką buvo atsidūrusi prie bedugnės krašto. Į prarają nenugarmėta tik per stebuklą, kurį sukūrė ukrainiečiai. Žvelgiant retrospektyviai į praėjusių dviejų mėnesių įvykius, praktiškai neįmanoma patikėti, kad žaibiškos pergalės Ukrainoje atveju Rusija būtų nepasinaudojusi unikalia proga vienu ypu atkurti imperiją užgrobiant Moldaviją ir Baltijos šalis. Prancūzijos ir Vokietijos žaidimai už Ukrainos nugaros nepalieka vietos jokioms iliuzijoms: mūsų laukė nauja okupacija, už kurią Rusija būtų vėl atsipirkusi tik trumpalaikėmis simbolinėmis sankcijomis.

Karas Ukrainoje. Šešiasdešimt trečioji (balandžio 27-oji) diena

Veidaknygė

Locked N’ Loaded

Sveiki. Fejerverkų Belgorod, Kursk, Voronezh šviesoje (ten vėl nežinia kas ir nežinia kaip sproginėja 🙂 ), žiūrim ką turim fronte.

Donbaso kryptis
– Šiaurinis flangas:
Izyum. Panašu, kad orkai suprato, kad „pirštas“ (dėkojame už jūsų interpretacijas, mes tarp savęs jį lygiai taip pat vadiname) link Pashkove neduos rezultatų, todėl visas pajėgas meta į Barvinkove puolimą (puolimo veiksmuose pastebėti bene visų Izyum sektoriuje besikaunančių dalinių vienetai). Tikėtina, kad čia bus pagrindinė puolimo kryptis. Šią versiją paremia ir tai, kad orkams visgi pavyko pasistūmėti į vakarus palei Donets upę (perimta Zavody kontrolė, įžengta į Velyka Komyshuvakha). Kita vertus, pavyko pasistūmėti į vakarus, tačiau ir pagrindinių pastangų vieta pasistūmėjo į vakarus, tad ir toliau orkų bėda lieka ta pati – siauras placdarmas ir neapsaugoti flangai.
Lyman. Agresoriui pavyko įsitvirtinti Zarichne, Lyman sektoriaus padėtis sunkėja. Orkai čia pat pabandė išvystyti sėkmę ir puolė 6-7 km į pietus esantį Yampil. Jų tikslas aiškus – perskirsti Severodonetsk ir Slaviansk grupuotes ir pabandyti jas sunaikinti dalimis. Tačiau net ir užėmę Yampil ar Lyman, orkai vis tiek liks šiaurinėje Donets upės pusėje. Tik ją forsavę ir įsitvirtinę pietinėje pusėje orkai gali galvoti apie savo tikslų įgyvendinimą. Visgi, padėtis rimta.
Severodonetsk. Po nesuskaičiuojamų nesėkmingų atakų Rubizhne, agresorius toliau bando čia įsitvirtinti, tačiau puolimas nebe toks intensyvus. Orkai suaktyvino savo veikimą į pietus nuo Severodonetsk ir po ilgų savaičių įžengė į Novotoshkivske. Toliau atakuoja Orikhove, Nizhne. Orkai jau keletą savaičių siekia perimti aplink šiuos miestelius esančią kelių sankirtą, kuri svarbi puolant Lysychiansk iš pietų. Įžengta į vieną miestelį (Novotoshkivske), tačiau orkai čia dar nieko nelaimėjo, mūšiai tęsiasi.
– Pietinis flangas:
Intensyvėja mūšiai prie Huliajpole, tik dar neaišku, kas čia turi iniciatyvą – orkai ar ukrainiečiai. Vyksta stumdymasis kontaktinėje linijoje.
Orkai Mariupolyje toliau bando sulyginti AzovStal su žeme, vyksta tiesioginiai susidūrimai.

Pietų kryptis
– Agresorius ir vėl bando pulti, taip siekdamas neleisti ukrainiečiams vykdyti savo planų. Atakuota Tavriiske ir Nova Zoria (Mykolaiv link), tačiau ataka atmušta.
– Orkai antrą kartą smogė tiltui prie Zalotka, taip tarsi rodydami, kad rengiasi kažką daryti į pietvakarius nuo Odesos Padnestrės grupuotės veikimo sektoriuje. Ukrainiečiai skolingi nelieka ir toliau taikosi į orkų vadovavimo ir valdymo sistemą. Šį kartą sunaikinta vadavietė ir oro gynybos sistema Strela-10 toje pačioje garsiojoje Zmeiniy saloje. Pajudėjus Padnestrės grupuotei tai būtų svarbus vadovavimo ir oro gynybos taškas.
Vertinant bendrai per pastarąją parą agresorius pasiekė taktinių laimėjimų (Izyum, Lyman, Severodonetsk sektoriuose), tačiau jie dar nevirto operacinio lygmens problemomis ukrainiečiams. Aštriausia padėtis Lyman. Reikalingi aktyvūs ukrainiečių veiksmai ugnimi ir manevru, kad orkai nepasijustų galintys čia pasiekti sėkmę.

Ukrainos artileristų darbas Zaporožės srityje:

Dovilas Petkus. Kodėl Vokietija myli Rusiją labiau, nei Ukrainą?

laikmetis.lt

Vienu įtakingiausių Lietuvos visuomenininku laikomas Edmundas Jakilaitis bei politologas Virgis Valentinavičius pasipiktino Lietuvos kritika Vokietijai. Esą karo Ukrainoje kontekste Vokietija daro pakankamai daug, žada gausinti savo pajėgas Lietuvoje, todėl kritikos strėlių į Berlyno pusę leisti negalima.

Viena vertus, keistai atrodo žiniasklaidos korifėjų mėginimai uždrausti kalbėti kokia nors tema. Kita vertus, ar tikrai Vokietija daro pakankamai, o kritika vokiečiams – nepagrįsta?

Vokiečiai nevykdo savo įsipareigojimų?

Tiems, kurie džiaugsmingai trimituoja apie vokiečių sprendimą didinti Lietuvoje dislokuotų pajėgų skaičių, visų pirma derėtų dėkoti ne Vokietijos politikams, o britų premjerui B. Johnsonui. Būtent britų užmojis ne tik visomis priemonėmis padėti Ukrainai kovoti, bet ir principingas britų pajėgų didinimas Estijoje pastatė vokiečius į itin nepatogią padėtį. Vokietija yra priversta didinti pajėgų skaičių ir tęsti savo įsipareigojimus Lietuvai, nes kitaip NATO ir kitų didžiųjų valstybių kontekste atrodytų tiesiog juokingai.

Kitas svarbus klausimas, kurį reikia nuolat užduoti Vokietijai yra „kada“? Abstraktūs Vokietijos užsienio reikalų ministrės pasvarstymai apie tai, kaip jie didins pajėgas, bet, suprantate, dar neva turi pasitarti su visais NATO partneriais, nuteikia nekaip. Britams kažkodėl papildomų konsultacijų, nei remiant Ukrainą, nei didinant savo buvimą NATO Rytų flange, neprireikė. Vokietija tuo tarpu vaizduoja save kaip NATO biurokratijos kankinę.

Klausimas „kada“ svarbus ne tik kalbant apie pajėgų didinimą NATO pasienyje, bet ir elementariame įsipareigojimų vykdyme. Vokietijoje užsakytos Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, pas mus vadinamos „vilkais“, vis dar nėra pristatomos laiku (vokiečiai nesilaiko pristatymo terminų). Negana to, kovos mašinose randama defektų, kuriuos būtina taisyti.

Lenkija išsiuntė savo tankus Ukrainai – Lenkijos premjeras

laikmetis.lt

Lenkija išsiuntė savo tankus į Ukrainą, pareiškė Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis, nepateikęs daugiau detalių. Ukraina ne kartą ragino Vakarus skubiai tiekti kuo daugiau ginklų, ypač sunkiosios technikos, Rusijos pajėgoms tęsiant puolimą šalyje.

„Taip“, – paklaustas, ar Lenkija siųs tankus į Ukrainą, atsakė Morawieckis. Visgi premjeras atsisakė atskleisti daugiau detalių, įskaitant išsiųstų tankų skaičių.

Karas Ukrainoje. Šešiasdešimt antroji (balandžio 26-oji) diena

Veidaknygė

Labas rytas. Šį kartą daugiau dėmesio puolimo Donbase perspektyvoms.

Lyginant su keletu praėjusių dienų agresoriaus aktyvumas sumenko. Per praėjusią parą orkai vykdė 6 didesnio masto atakas, nors anksčiau tokių atakų būdavo 10 ar net 12. Žinoma, tai gali būti priešo pajėgų reorganizacijos ženklas, t.y. pačiupinėjo ukrainiečių gynybą, ima/ims telkti pajėgas silpniausiuose gynybos ruožuose ir vykdys plataus masto puolimą.

O bet tačiau orkams nesiseka rasti tų silpnų vietų ukrainiečių gynyboje:
– Nepaisant dalinės Charkiv blokados ir orkų pranašumo ugnies galioje (artilerija, aviacija, raketos), iniciatyvą tvirtai savo rankose laiko ukrainiečiai (protingomis ir savalaikėmis atakomis vis atstumia orkus, grasina keliui Volchiansk – Kupiansk – Izyum);
– Izyum sektoriuje ir toliau nesiseka pasistūmėti Zavody – Pashkove – Dovhenke. Maža to, kaip ir vakar rašėme – ukrainiečiai nelinkę ilgai laukti. Antai jau vakar vykdė lokalias kontratakas, neatmestina, kad tai tik pirmos kregždės;
– Severodonetsk ir Popasna orkai nepasiekia jokių taktinių laimėjimų, tik vykdo idiotiškas atakas tose pačiose vietose (pvz Rubizhne);
– Centre (pvz Avdiivka) apskritai be variantų. 8 metus įrenginėtos gynybos pozicijos orkams yra neįkandamos, tuo labiau, kad jas didžiąja dalimi šturmuoja mobilizuotieji iš DNR ir LNR;
– Huliajpole – Mariinka labai intensyviai dirba orkų artilerija, tačiau nepaisant to rezultatai vis tik kuklūs. Nors ir vyksta pastiprinimas iš Mariupolio, tačiau negalėdami užimti Azovstal, orkai ir Mariupolyje negali švęsti pergalės (ir visko mesti Huliajpole link);
– Vienintelis šviesos spindulėlis orkams – sėkmė Kreminna – Torske – Zelena Dolyna. Atsiranda reali galimybė pulti Lyman su tikslus suskaldyti šiaurinį flangą ir pulti Slaviansk. Tačiau sėkmės prie Lyman atveju tektų forsuoti Donets upę ir pulti Slaviansk. Tam reikėtų permetinėti papildomus resursus iš kitų sektorių, o tai vėl kainuos orkams brangų laiką ir suteiks manevro laisvę ukrainiečiams daug gero nuveikti kitose vietose.

Taigi, per savaitę laiko agresorius pasiekė nedidelį taktinį laimėjimą Lyman kryptimi, tačiau kituose sektoriuose nei taktinių, nei operacinių tikslų nepasiekė. Tai dar vienas signalas, kad agresoriaus puolimas išsikvepia. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mūšiai taps poziciniai ir agresorius nebepuls. Karas tęsiasi, orkai tikrai nenustos pulti, gal kažką pakeis, tačiau bendra tendencija jiems nepalanki. „Išlaisvinantis blitzkrygas“ stringa, gegužės 9 artėja, tad jei dar jie vykdys dideles reorganizacijas, paradas gali būti visiškai liūdnas.

Vaizdo įraše rodoma kova „Buk-M1” viduje, kur priešlėktuvinės raketų sistemos įgula numuša rusų Su-34:

Vytautas Sinica. Apie švelnų ir kietą denacifikavimą

Kol Rusijoje dėl numestų nuorūkų vis kyla sprogimai karo pramonės objektuose, o Donbase „didysis puolimas“ neatneša jokių apčiuopiamų pergalių, pažiūrėkim į ideologinę koncepciją, kuria remiasi Kremlius, mėgindamas okupuoti Ukrainą. Turbūt visi girdėjo, bet su šypsena sutiko žodžius, kad Ukrainą Putinas bando „denacifikuoti“. Sveiku protu mąstant, Ukrainoje nacių nėra, o jeigu keli ir yra, tai politiškai nereikšmingi. Prezidentas – rusakalbis žydas. Azovo pulkas, toks baisus Rusijai, neturi politinės įtakos. Tai kur tie naciai?

Tačiau tikrąją žodžių prasmę labai atvirai (nustebau) išdėstė toks Kremliaus ruporo RIA Novosti apžvalgininkas Timofejus Sergeicevas. Jis karo pradžioje parašė straipsnį apie tai, ką Rusija turi padaryti su Ukraina. Paradoksaliai ir liberali publika, ir Rusijos teisintojai bando numoti ranka, kad čia kažkokio radikalo šnekos ir rimtai žiūrėti nereikia. Ne, tai Kremliaus oficialus kanalas ir vienintelė prasminga „denacifikacijos“ interpretacija. O ji tokia.

„Denaficikavimo“ planą sudaro keturi pagrindiniai ir konkrečiai įvardijami punktai: a) masinės ukrainiečių žudynės; b) masinis siuntimas į konclagerius; c) masinis trėmimas į tolimus Rusijos regionus; d) totalinis visuomenės „perauklėjimas“ vadinamojo „antifašizmo“ dvasia ir „reintegravimas“ į „rusų pasaulį“. Bet kas tas „denacifikavimas“, kai nėra nacių?

Scroll to Top