Intelektualų vaidmuo

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Ant kilimo pas žurnalistą – valstybininkų orkestras, arba Kaip visa tai prasidėjo

tv3.lt | 2007 m. balandžio 30 d.

Ketinau šį komentarą rašyti apie prezidento sprendimą vetuoti įstatymo pataisą dėl KGB rezervo karininkų. Valstybės vadovo žingsnis – iškalbingas. Ypač jo metinio pranešimo kontekste. Žodžiais reiškęs rūpestį, esą „viešajame gyvenime iki šiol veikia vertybes atvirai ignoruojantis požiūris“, veiksmais tai ir pats patvirtino.

Vis dėlto šį įvykį praėjusią savaitę nustelbė kitas, tikrovės atspindėjimo netikėtumu nustelbęs, mano nuomone, ne vien pasiūlymą išbraukti iš įstatymo „KGB bei kitų SSRS specialiųjų tarnybų rezervo karininkų“ sąvoką, bet ir riaušes Taline.

Andrius Švarplys. Politologija kaip neoliberalistinio elitizmo paradigmos dalis

Jūsų dėmesiui siūlome sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtą komentarą apie viešojoje erdvėje dominuojančių visuomenės mokslų atstovų objektyvumą ir profesionalumą.

Nors ir nenoriu tapti etatiniu Mažvydo Jastramskio kritiku :), vis dėlto turiu atkreipti dėmesį ir į dar vieną jo straipsnį „Trumpas, „Brexit“ ir valstiečiai: kas toliau?“.

Kokia šio straipsnio žinia? Elektoratas yra visiškai pilka masė, nepastovi, nežinanti ko nori, visuomenė neturi jokių artikuliuotų interesų, jos nevienija joks aiškus motyvas ir jokie poreikiai; šitos masės, kurią iš tikro sunku pavadinti elektoratu, chaotišką valią dar apvaldo institucinė rinkimų sistema; dabar ji atsitiktinai suveikė Trumpo ir LVŽS naudai, o Brexitą britų politinis elitas pralaimėjo tiesiog neatsakingai atidavęs „monetą“ masėms; referendumai yra pražūtingi, nes taip atveriamas kelias masių iracionalumui, žaidžiama su valstybės politine raida…

Ar toks vaizdinys jums nieko neprimena? Tai yra jau daug kartų girdėtas neoliberalistinio elito požiūris. Jį galėtume išversti ir į tiesmukiškesnę kalbą, būdingą didžiajai daliai lietuvių politologų ir apskritai akademinės bendruomenės mąstymui: vienoje pusėje yra budulių masės, o kitoj – juos mobilizuojantys politikai, tokie kaip D.Trumpas, N.Farage‘as ar M.Le Penn (ir R.Karbauskis); yra populistai ir yra rimtoji politika; deja, budulių dauguma nusveria racionaliai balsuojančią mažumą. Dabar laimi „trumpai“ (arba „valstiečiai“ Lietuvoje).

Taip autorius savo pamatinėmis prielaidomis atkartoja neoliberalistinį vaizdinį.

Vidmantas Valiušaitis. „Valstiečiai“: tie patys ar kiti?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) šiandien yra žiniasklaidos dėmesio centre.

Susidomėjimas suprantamas. Ne vien todėl, kad jie – rinkimų laimėtojai. Ne mažiau svarbi priežastis yra ta, kad daugelis nežino, kas jie yra iš tiesų – atsitiktinių žmonių susirinkimas, laimingai pataikęs „ant politinės bangos“, ar į Lietuvos politinę areną sugrįžusi rimta politinė jėga, turinti istoriją ir laiko patikrintus vertybinius orientyrus?

Tai netruks paaiškėti. LVŽS, pradedančios politinę veiklą jau valstybės mastu, palyginimas su tarpukariu veikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos raiškos aspektais ir jos vadovų politiniais siekiais, gali būti pravartus lengviau suprasti, kuria linkme judės šiandieniniai „valstiečiai“.

Verta kai ką prisiminti.

Edita Janulevičiūtė. O kam mums tas mokslas?

Bernardinai.lt

Praėjusią savaitę prie vyriausybės rūmų piketavo mokslininkai, klausdami, ar šioje šalyje jiems dar yra vietos. Klausimas rimtas ir nevienareikšmis. Ko būtent jie klausia keldami tokį klausimą? Ar jiems rūpi žinoti, kiek šiai šaliai reikalingi mokslu užsiimantys žmonės? O gal, ar šaliai reikalingas pats mokslas? Antra vertus, klausimas keistas. Juk mokslininkai yra šios šalies dalis, Lietuvos visuomenės dalis. Jie nėra atvykėliai, kampininkai, kurie kaip malonės turėtų prašyti galimybės turėti vietos savo šalyje. Ir į ką konkrečiai jie kreipiasi? Kas būtent turi jiems atsakyti į tą klausimą ir duoti – arba ne – tos vietos? Valdžia? Darbdaviai, verslininkai, rėmėjai? Ar tiesiog – kiti? Ir vėl viskas iš naujo: kurie kiti? Kitaip tariant, pagrindinis klausimas iš tikrųjų yra: kas ką lemia mūsų šalyje?

Algimantas Rusteika. Permainų nebus

„Lietuvos rytas“

Demokratija – kada dauguma sprendžia. Kaip poterius kala devintokėliams per pilietiškumo pagrindus. Taip parašyta ant visų tvorų.

Prasikrapštykit akeles. Pažvelkit į tą daugumą. Visi plaukeliai visur pasišiauš. Neduokdie, kad tokie spręstų. Būtų pasaulio ar bent šio jo lopinėlio pabaiga. Po poros mėnesių.

Ir malonėkit nesispjaudyti. Aš – ne už diktatūrą ir žmogėdrų tvarkas. Jokia demokratija, autokratija ar diktatūra savaime pasaulyje neegzistuoja. Tai tiesiog sprendimų priėmimo formos. O sprendžia visada mažuma, turinti įtaką. Supaprastintai sakant – elitas. Per savo atstovus, aišku.

Nūdienos Lietuva Maironį labai nuliūdintų

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Žinoma Lietuvos rašytoja, itin didelio populiarumo tarp skaitytojų sulaukusių romanų apie didžiuosius lietuvių literatūros klasikus Maironį („Šešėlis JMM“) ir Žemaitę („Žemaitės paslaptis“) autorė Aldona Ruseckaitė, paklausta apie nūdienos Lietuvos būklę, atsakė Žemaitės žodžiais: „Kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk. Visos kartybės pavirs į saldybes.“ Ir priduria, kad, palyginti su šių didžių Lietuvos asmenybių laikais, mūsų gyvenimas yra labai lengvas.

Verta prisiminti. William S. Lind. Politinio korektiškumo ištakos

Pro Patria

Šis tekstas – JAV rašytojo, politikos eksperto Williamo S. Lindo kalba, 1998 metais sakyta viename iš šalies universitetų ir vėliau ne kartą kartota įvairiuose JAV intelektualų suvažiavimuose. Kalboje apžvelgiamos dažniausiai nutylimos politinio korektiškumo ištakos ir prielaidos, slypinčios kultūriniame marksizme. Nors pirmą kartą sakyta prieš 18 metų, ji kaip niekada aktuali mūsų dienomis.

Verta prisiminti. Jonas Ambraziejus. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą

Siūlome prisiminti, kaip Justino Marcinkevičiaus kūrybą suvokė ir vertino jo amžininkai, rašę kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudoje.

„Rūpintojėlis“ | 1981 (17)

Kūrinys, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai (Pergalė.1980. Nr. 3). Taip J. Lankutis apibūdina Justino Marcinkevičiaus poemų dramų trilogiją, pavadindamas ją net šiuolaikiniu nacionaliniu epu. Algimantas Baltakis tokį suvokimą dar pagilina, teigdamas, jog joje išreikštas ieškojimas tautos dvasinių pagrindų, į kuriuos galima ir šiandien atsiremti (Ten pat).

Atsipeikėjus gali būti vėlu

Rimvydas Stankevičius | „Respublikos“

„Saugu ir beveik neskausminga – kaip smauglio pilve“, – paprašyta apibūdinti Lietuvos kultūrinę ir politinę būklę, atsakė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, taip pat šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė, visuotinai vaikų ir suaugusiųjų pamėgta poetė Ramutė Skučaitė, prisipažinusi, kad būtent dėl to net ir premijos, ąžuolo lapų vainiko, aplodismentų, komplimentų bei spaudos dėmesio iškilmingame šurmulyje labiau jautėsi pralaimėtoja negu išrinktąja.

Scroll to Top