Dalijamės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos laišku TS-LKD skyrių pirmininkams dėl balandžio 1-ąją Seime numatyto balsavimo pritarti ar atmesti Lietuvos Respublikos Seimo darbo grupės, vadovaujamos R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, siūlymą atleisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorių prof. dr. Adą Jakubauską iš užimamų pareigų.
Dalijamės „Nacionalinio susivienijimo“ kreipimusi, raginančiu apginti LGGRTC nuo priešiškų Lietuvai jėgų puolimo ir sustabdyti jų vykdomą politinį susidorojimą su jo vadovu.
2010 m. birželio 18 d.
Vietoj įvado
Esame Europos Sąjungos šalis. Kaune, Karininkų ramovėje, kabo paveikslas „Lucko suvažiavimas“. Tada, 1429 m., į mažą LDK miestelį suvažiavo 12 000 svečių – Europos didžiūnų su palydomis. Šiuolaikiniais terminais tariant, įvyko tuometinės Europos Sąjungos viršūnių samitas plėtros klausimu.
Lietuva, LDK priimta į Europą – Vytautui prižadėta karališkoji karūna. Tačiau istorija Lietuvai buvo negailestinga – Vytautas nukrito nuo žirgo, Lietuva liko be karūnos, o Lietuvos Vytis – be raitelio. Prasidėjo ilgus amžius trukęs kliūčių ir nesėkmių ruožas, kurį pavyko įveikti tik XX amžiuje, o galutinai sugrįžti į Europos tautų šeimą – tik XXI a., įstojant į ES ir NATO.
Tačiau likimas vėl, atrodo, yra pasiryžęs pastatyti Lietuvą prieš naujus išbandymus, meta mums naujus iššūkius, nė kiek ne mažiau grėsmingus, o klastingesnius tai jau tikrai.
Visi dar gerai prisimename sunkią ir ilgą naujai atkurtos Lietuvos kelionę į išsvajotą ES pilį, viltis, susietas su šia svajone – ne tik geriau gyventi materialiai, bet, kas daug svarbiau, išsiveržti iš azijinės barbarijos į kultūringąją Kastaliją, ant krikščioniškų pagrindų statytą civilizaciją. Nors ir buvome girdėję apie „Vakarų krašto saulėlydį“, tačiau, kad untergangas joje bus taip toli pažengęs nemanė turbūt net didžiausi eurofobai… Pilis pasirodė esanti apnikta viruso.
2010-06-22 | Vilnius
Vietoj įvado
Esame Europos Sąjungos šalis. Kaune, Karininkų ramovėje, kabo paveikslas „Lucko suvažiavimas“. Tada, 1429 m., į mažą LDK miestelį suvažiavo 12 000 svečių – Europos didžiūnų su palydomis. Šiuolaikiniais terminais tariant, įvyko tuometinės Europos Sąjungos viršūnių samitas plėtros klausimu.
pozicija.org
Į Lietuvos vadovus bei kitas valstybės institucijas, kurios suinteresuotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) veiklos stabilumu kreipėsi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras ir grupė Lietuvos Sąjūdžio narių.
Išreiškę susirūpinimą dėl LGGRTC ir tuo pačiu Lietuvos valstybės diskreditavimo, nie pažymėjo, kad septyniolika LGGRTC padalinių vadovų ir darbuotojų savo kreipimesi į Seimą tikino, esą jie priešinasi istorijos politizavimui, tačiau nepateikė dėl to nei vieno konkretaus fakto.
Tomas Čyvas | „Valstietis“
Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) pouolimas yra tiesiog propagandinio karo prieš Lietuvą dalis, – mano profesorė Rasa Čepaitienė – kultūros istorikė, sovietologė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Kas vyksta su LGGRTC? Ir ar problema tikrai tik pačiame centre, jo vadovybėje arba ambincinguose istorikuose – skundikuose? Manding, aktualesnė tema dėl kurios užvirė košė.
Manau, neteisūs tie, kurie visą dabartinį konfliktą aplink LGGRTC suveda į kažkokius asmeniškumus, esą štai yra „geriečiai“ ir „blogiečiai“ istorikai, kurie dabar kovoja tarpusavyje dėl ambicijų, įtakos ar pan. Nedirbu Centre, galiu klysti, bet iš jame dirbančių kolegų pasakojimų susidaro įspūdis, kad problemos ten kaupėsi jau seniai, darbuotojai nebuvo girdimi, net niekinami, jų nepasitenkinimas slopintas, tad nekeista, kad tai galiausiai prasiveržė į viešumą tuo 17-os darbuotojų pasirašytu laišku Seimui.
Pabudau kažkokio nykaus ir dusinančio slogučio varginama ir prisiminiau, kad panašų jausmą jau kartą išgyvenau. Tąsyk irgi kamavausi pusę nakties klejodama tarp pusiaumiegio, košmarų ir vizijų. Nepaisant to, kad po ilgo, beveik bemiego naktinio skrydžio į Irkutską ir pilnos įspūdžių dienos klajojant po miestą prie Angaros reikėjo gerai pailsėti prieš dar laukiančią netrumpą kelionę Baikalo link.
Kodėl nusikalstamos organizacijos užvaldo ištisas valstybes, o jų idėjos tampa priimtinomis gyventojų daugumai? Tokį visai neretorinį klausimą, neseniai uždavė viena jauna istorikė. Tuojau pati ir atsakė – tai vyksta perversmų, okupacijų atvejais. Kas galėtų prieštarauti? Suprantama, kad natūrali žmogaus baimė, noras išlikti pagimdo baisiausius režimus ir diktatūras. Prisitaikoma įvairiausiomis formomis: nuo pasyvaus „stovėjimo po medžiu“, rafinuoto veidmainiavimo iki smurto ir netgi sužvėrėjimo. Žmonijos istorija tokių pavyzdžių matė daugybę. Nereikia ir okupacijų. Užuomazgų, geriau įsižiūrėję, galime pamatyti ir šiandien savo šalyje. Deja, pradžia, kuri atrodo gana nekaltai, dažniausiai ir pražiopsoma.
Atsklinda gandai, kad Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininku kuluaruose aptariama konservatoriaus Emanuelio Zingerio kandidatūra. Pagal mūsų įstatymus negalima už tėvus vaikų teisti. Tačiau Tora sako, kad Dievas yra baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos (Iš 34,7).
Kaip ten bebuvę su tikėjimo dogmomis, vieši, žmonių ir valstybės gyvenimą lemiantys asmenys ir jų gyvenimai negali būti ir nėra paslaptimi. Susipažinus su Seimo deputato šeimos istorija kyla pagrįstų abejonių dėl interesų konflikto. Emanuelis Zingeris tikrai negalėtų būti objektyvus sprendžiant laisvės kovų istorijos klausimus, kadangi jo tėvas Mykolas Zingeris asmeniškai dalyvavo naikinant laisvės kovotojus.
Daugiau nekomentuosiu. Tiesiog pridedu skaitytojų dėmesiui paskelbtus dokumentus – ačiū „Lietuvos Aido“ redakcijai. Galiausiai tai ir šiaip įdomus skaitinys apie Lietuvos istoriją.
Šitas tekstas, žinoma, ne FB skaitiniai. Žymiai per ilgas. Bet juo dalinuosi, nes yra svarbus. O man – lengvai prieinamas, nes turiu savo kompiuteryje. Kadangi jis yra iš mano sudarytos ir redaguotos knygos „Gairė – pilnutinė demokratija. „Į Laisvę“ fondo dešimtmetis Lietuvoje“ (2000). Ten yra ir ne vienas mano paties tekstas, bet šitas – ne mano. Pačios knygos reguliarioje prekyboje irgi seniai nebėra, nebent pas „Juodas Šuo“, Tomą Lučiūną ar kituose naudotų knygų prekybos taškuose. Arba gal dar pas buvusį „Į Laisvę“ žurnalo redaktorių Vidmantą Vitkauską? Nežinau, bet tai detalė, šiuo atveju ir nelabai svarbi.
Kodėl svarbus tekstas? Keliais aspektais. Jis rimtai analizuoja problemą, prie kurios šiais – 1941 Birželio sukilimo 80-mečio metais – viešojoje erdvėje teks dar ne kartą grįžti.
Kitas aspektas – „istorikų profesionalų“ ir „istorikų mėgėjų“ ginčas, itin išryškėjęs pastaruoju metu, tačiau prasidėjęs jau seniai, galima sakyti, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.
Ir trečiasis aspektas – „istorijos politizavimas“, „kritinė istorija“, „istorijos tyrimo metodologija“ ir panašūs ginklai, kurie naudojami „profesionalų“ ir „mėgėjų“ kovoje. Šis tekstas padeda sudėlioti taškus ant „i“ ir aiškiau suprasti, kas gi dabar čia pas mus vyksta. Ypač išraiškingai iliustruoja jis dabartinę padėtį dėl to, kad tekstas parengtas ne dabar, o prieš daugiau nei 20 metų!
