Geroji Naujiena

Prieš dvi savaites šventėme Jėzaus Gimimą, prieš dvi dienas – jo apsireiškimą Rytų išminčiams, o šiandien, peršokę trisdešimties metų laikotarpį, švenčiame Jėzaus Krikštą. Trisdešimt metų Jėzaus gyvenimą Nazarete dengia spengianti tyla. Tik evangelistas Lukas papasakoja nutikimą, kaip būdamas dvylikametis pasiliko Jeruzalės šventykloje ir gimdytojai tris dienas jo ieškojo (plg. Lk …

Kard. S. Tamkevičius SJ. Jėzaus Krikštas Jordane Skaityti toliau »

Dar lapkričio pabaigoje buvo pradėtos puošti kalėdinės eglutės ir per visą Adventą prie jų skambėjo muzika, vyko koncertai ir prekyba. Trūko tik esminio Kalėdų akcento – Betliejaus Kūdikio; be jo Kalėdos yra ne Kalėdos, o tik tuščiavidurė komercializuota šventė. Tikrų Kalėdų centre yra Betliejaus Kūdikis – žmogumi tapęs Dievo Sūnus. …

Kard. Sigitas Tamkevičius. Švenčiame Jėzaus Gimimą Skaityti toliau »

Evangelistas Matas pasakoja apie įvykius prieš Jėzaus gimimą. Tai laukimo, Dievo malonės, bet drauge ir didelių išbandymų metas. Marija ir Juozapas buvo susižadėję – pagal izraelitų įstatymą jau visateisiai vyras ir žmona, tačiau iki vestuvių turėjo gyventi kiekvienas savo namuose, ir tik vestuvių dieną vyras parsivesdavo žmoną pas save. Tuo …

Kard. S. Tamkevičius SJ. Malonės ir išbandymo metas – IV advento sekmadienis Skaityti toliau »

Įpusėjo advento metas. Pranašo Izaijo žodžiais esame raginami būti viltingi ir drąsūs: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas ateina jūsų išgelbėti“ (plg. Iz 35, 4). Kai pranašas rašė savo tautiečiams šiuos drąsinančius žodžius, iki Kristaus atėjimo dar buvo aštuoni šimtmečiai. Mes esame laimingi, nes Gelbėtoją turime ir kasmet džiaugsmingai švenčiame …

Kard. S. Tamkevičius SJ. Gelbėtojas ateina – III advento sekmadienis Skaityti toliau »

Adventas primena istoriją prieš Dievo Sūnaus pasirodymą pasaulio scenoje. Evangelija pasakoja apie įvykius prieš pat Jėzaus viešosios veiklos metą. Dykumoje prie Jordano Jonas Krikštytojas ragina žmones ruoštis Mesijo atėjimui: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Mt 3, 3). Garsas apie Joną Krikštytoja sklinda iš lūpų į lūpas, pas jį renkasi …

Kard. S. Tamkevičius SJ. Taisykite Viešpačiui kelią! – II advento sekmadienis Skaityti toliau »

Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujus liturginius metu ir keturias savaites rengsimės Jėzaus Gimimo šventei. Taigi, koks turėtų būti geras pasirengimas?

Šį sekmadienį Dievo žodis ragina pabusti iš miego ir nusimesti nuo savęs tamsos darbus, kad jie nesukliudytų sutikti pas mus ateinantį pasaulio Gelbėtoją. Apaštalas Paulius ragino pirmuosius krikščionis: „Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (Rom 13, 12–14).

Evangelijos skaitinys, pratęsdamas Jėzaus pasakojimą apie įvykius laikų pabaigoje, ragina: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 44).

Raginimas budėti buvo aktualus visais amžiais, bet dabartiniu metu jis ypač svarbus. Per trisdešimt laisvės metų mes pasiekėme didelių laimėjimų ekonomikoje, moksle ir kitose srityse. Lietuva neatpažįstamai pasikeitė, palyginti su tuo, kokia ji buvo sovietiniais metais, tačiau kai kurie svarbūs dalykai, kaip antai, Dekalogu paremta moralė ir krikščioniškosios tradicijos, ant kurių šimtmečiais buvo statomas mūsų tautos gyvenimas, likę daugelio mūsų tautiečių dėmesio paribiuose.

Jer 29, 11, 12 ir 14. Sako Viešpats: Aš turiu galvoje taikos, bet ne priespaudos mintis. Jūs šauksitės manęs, ir aš jus išklausysiu ir sugrąžinsiu jūsų belaisvius iš visų vietų.

Ps 84, 2. Viešpatie, tu palaiminai savo žemę, tu išvadavai Jokūbą iš nelaisvės.

(Introitas)

Paskutinio liturginių metų sekmadienio Šventųjų Mišių Kolekta mums dar kartą primena, kad Dievas mums įkvepia troškimą Jo ieškoti, suteikia jėgų šias paieškas atlikti ir galiausiai padeda Jį atrasti. Tai nereiškia, jog mes galime tinginiauti ar nedėti pastangų, bet priešingai: jausdami tokį Dievo gerumą ir meilingą mums palankumą, turime užsidegti karščiausiu ryžtu kasdien vis labiau Dievą pažinti, pamilti ir kuo stropiau jam tarnauti.

Panašiai ir Pagonių Mokytojas Paulius Epistolės skaitinyje iš laiško Kolosiečiams, moko mus visada siekti daugiau: tai, ko buvome išmokyti ir ką žinome esant gera pagal mūsų šventąjį tikėjimą. Juk Kristus mus išvadavo iš nuodėmės vergijos, tad neturime elgtis kaip vergai, bet kaip mylimi vaikai ir mokiniai, žinodami, koks neapsakomai didis mūsų atpildas laukia: „kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu; kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje.“

Baigiantis bažnytiniams metams skaitomi Jėzaus žodžiai apie paskučiausius laikus ir kas laukia Jėzaus sekėjų blogio pavergtame pasaulyje: „Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 12.17–19).

Aiškiau pasakyti nebuvo galima – ištikimų Jėzaus sekėjų laukia jų Mokytojo likimas. Krikščionis negali tikėtis, kad Dievas jį apsaugos nuo visų negandų, bet turi pasitikėti dangaus Tėvu, kad be jo žinios nė plaukas nenukris nuo galvos. Jėzus ragino savo sekėjus būti drąsius ir ištvermingus.

Kas yra tas ‚pasaulis‘, apie kurį kalbėjo Jėzus ir kuriame jo tikintieji patirs daug priešiškumo? Pasaulis, kuris nekenčia Jėzaus išpažinėjų, yra blogio pavergti žmonės, besipriešinantys gėriui ir pačiam Dievui. Pasipriešinimas šiam pasauliui bei nuodėmei visuomet kainuoja, bet užtat dvasiškai brandina.

Gabūs ir išsilavinę žmonės dažniau už kitus yra gundomi save aukštinti, o į kitus žvelgti iš aukšto. Jėzus, skelbdamas Evangeliją, labai įsakmiai kvietė savo klausytojus eiti nuolankumo keliu: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Jėzus ne tik mokė nuolankumo, bet ir paliko savo nuolankumo pavyzdį. Apie tai apaštalas Paulius Laiške filipiečiams rašo: „Jis (Jėzus), turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).

Galime labai ištikimai atlikti visas tikinčiam žmogui privalomas pareigas: kasdien melstis, sekmadieniais dalyvauti Mišiose, net pagelbėti varge esantiems žmonėms, bet jei neturėsime nuolankumo, mūsų tikėjimas bus labai skylėtas. Šv. Augustinas mokė: „Sukaupkite nors ir visas dorybes, bet jeigu jums trūksta nuolankumo, viskas yra tuščia. Jei manęs paklausite, kas yra svarbiausia tikėjime ir Jėzaus Kristaus mokyme, aš jums atsakysiu: pirmiausia – nuolankumas, antra – nuolankumas ir trečia – nuolankumas.“

Žmogui, neturinčiam išankstinio nusistatymo prieš tikėjimą, tikėti į Dievą, kaip pasaulio ir žmogaus Kūrėją, nesunku. Matydamas pasaulio grožį ir tvarką, jis suvokia, kad visa tai nėra atsiradę atsitiktinai evoliucijos keliu, bet sukurta be galo galingo ir išmintingo Kūrėjo.

Jeigu yra Kūrėjas, o mes – jo kūriniai, tuomet lengvai suprantame, kad tarp Kūrėjo ir kūrinių turi būti kažkoks artimas santykis, panašus į tėvų ir vaikų santykį. Čia mums į pagalbą ateina ir Šventoji istorija, pasakodama apie žmonių sukūrimą ir tolesnę jų kelionę šios žemės keliais.

Išėjimo knyga pasakoja apie izraeliečių kelionę iš nelaisvės į Pažadėtąją žemę ir toje kelionėje nuolat patiriamą Dievo globą. Mozė dažnai kreipdavosi į Dievą, prašydamas pagalbos: maisto, vandens ar pergalės prieš sutiktus priešus. Šį, dvidešimt devintąjį, eilinį metų sekmadienį girdime pasakojimą, kaip izraeliečiai kovojo su amalekitais, o Mozė tuo metu meldėsi, iki kova buvo laimėta. Kai Mozė pavargo, jo bendražygiai Aaronas ir Huras palaikė maldai iškeltas jo rankas.