Geroji Naujiena

Popiežius Pranciškus: šventumo kelias yra laimės kelias

Bernardinai.lt

Sekmadienio pavakare popiežius Pranciškus nuvyko į istorines „Campo Verano“ kapines, kurios siekia Romos imperijos laikus. Viena iš „Campo Verano“ komplekso dalių – šv. Lauryno už Mūrų bazilika, skirta III amžiaus vidurio kankiniui ir šventajam.

Šventumas buvo pagrindinė popiežiaus Pranciškaus laikytų šv. Mišių per Visų Šventųjų iškilmes pasakytos homilijos tema, kurioje buvo pasiremta „Kalno pamokslu“ – Evangelijos skaitiniu apie palaiminimus, kuriuos Jėzus išdėstė savo mokiniams. Jei šventumas yra kelias į Dangų, tai Pranciškus itin pabrėžė, kad tai yra ir laimės, laimingumo kelias: kas laikosi palaiminimų, tas yra, anksčiau ar vėliau taps laimingu.

Geroji Naujiena: esame pašaukti į šventumą

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.

Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).

Šiandien, švęsdami Visų šventųjų iškilmę ir Vėlinių išvakarėse lankydami artimųjų kapus, kaip niekada esame kupini ryžto gyventi Jo palaiminimais – rinktis kelią, kiekvieną parvesiantį į Tėvo namus.

Pasitikėdami šiuo pažadu melskimės už Lietuvą Jo tiesoje ir prašykime Jėzų atverti mus Jo malonei, kad liktume ištikimi tam, ko trokštame labiausiai, užuot rinkęsi, ko norime tuokart.

NE Geroji Naujiena: esame pašaukti į šventumą

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.

Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).

Šiandien, švęsdami Visų šventųjų iškilmę ir Vėlinių išvakarėse lankydami artimųjų kapus, kaip niekada esame kupini ryžto gyventi Jo palaiminimais – rinktis kelią, kiekvieną parvesiantį į Tėvo namus.

Pasitikėdami šiuo pažadu melskimės už Lietuvą Jo tiesoje ir prašykime Jėzų atverti mus Jo malonei, kad liktume ištikimi tam, ko trokštame labiausiai, užuot rinkęsi, ko norime tuokart.

Geroji Naujiena: „Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia“

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)

Tikėjimas gydo. Tokia yra šio Evangelijos pasakojimo apie Bartimiejų Geroji Naujiena.

Melsdamiesi už Lietuvą tiesoje prašykime Jėzų sustiprinti mūsų tikėjimą ir suteikti drąsos Juo sekti – su pasitikėjimu ieškoti Jo išganingojo išgydymo: kad nebeliktume akli, kad galiausiai išvystume – ne savo tamsą, o Jo šviesą.

Andrius Navickas. Apie suskaičiuotas mūsų ašaras

Bernardinai.lt

Rudens suvilioti lapai puola į vėjo glėbį, o dangus vis verkia praėjusios vasaros. Gražus Vilnius rudenį. Toks pavargęs ir tikras, tarsi aktorius, ką tik nusivalęs grimą po sunkaus spektaklio. Tačiau ruduo – ne vien lapai, šokantys valsą su vėju. Ruduo – tai kartu dargana, kuri smelkiasi į kiekvieną būties kertelę. Ruduo – tai taip pat dienos, kai nusvyra rankos, o širdyje tyvuliuoja sunkios balos. Tokiomis dienomis paprasčiausiai norisi sėdėti ir žiūrėti į Viešpaties ašaras, plūstančias ant mano miesto, nuplaunančias visas etiketes bei povo plunksnas.

Tai depresija – tvirtina visažiniai psichoterapeutai. Žmogui nedera liūdėti. Ilgesys, liūdesys – tai pasaulio, kuriame dar nebuvo televizijos, reliktas. Dabar mes jau mokame apgauti liūdesį, pranykdami dirgiklių tirštumoje, kur nebėra ribų tarp realaus ir virtualaus, kur kasdienybės kraštovaizdį galima keisti televizoriaus pulteliu.

Liūdesys – tai tikėjimo trūkumas, – neseniai pareiškė uolus ir nuolat besišypsantis krikščionis. Jis man kalbėjo apie šviesa pulsuojančius tikėjimo liudijimus, apie meilės jėgą, o už lango verkė Dievas.

Geroji Naujiena: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10, 35–45)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus suteikti mums tarnystės dvasią – kad neįkliūtume į garbės ir galios troškimo pinkles, kad tapę ištikimais Jo tarnais skelbtume Evangeliją ir liudytume Jo meilę ir gailestingumą.

Geroji Naujiena: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“

Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlysti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.

Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“.

Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kitus jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“. (Mk 10, 17–30)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus malonės apsaugoti nuo pagundos galvoti, kad amžinąjį gyvenimą „laimėsim“ savo jėgomis… Taip, daug kas priklauso nuo mūsų – nuo mūsų asmeninių pastangų, nuo troškimo Juo sekti, Jo mokymu gyventi, tačiau išganymas yra mane mylinčio Dievo rankose… Tai Jo dovana. Ir ačiū Dievui!

Pedro Lopez Quintana. santuokos nenutraukiamumas ir šv. Pranciškaus pamokos

Bernardinai.lt

Spalio 2–4 dienomis Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje buvo švenčiami tituliniai parapijos atlaidai. Sekmadienį 10.30 val. iškilmingas šv. Mišias aukojo apaštalinis nuncijus Lietuvai Pedro Lopez Quintana, koncelebravo Vilniaus arkivyskupas J. E. Gintaras Grušas, vyskupas augziliaras Arūnas Pranciškus Poniškaitis ir parapijos kunigai. Apaštalinis nuncijus šventės proga ir Vatikane prasidedant vyskupų sinodui apie šeimą sakė homiliją.

Geroji Naujiena: „Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“

„Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.

Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.“ (Mk 10, 2–16)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus malonės, kad šiandien Vatikane prasidedanti Vyskupų sinodo asamblėja „Šeimų sielovados iššūkiai evangelizacijos kontekste“ priimtų tokius sprendimus, kurie taptų palaiminimu šeimoms ir apsaugotų jas nuo tos pasaulio dvasios, kuri kėsinasi į jos šventumą, kad surastų, kaip iš tikrųjų pagelbėti toms šeimoms, kurios sužeistos dvasiškai.

Scroll to Top