Tęsinys. Pirmoji dalis – ČIA.
D-vo Tauta
Nors didžiųjų susirinkimų pastangos suformuluoti visiems krikščionims vieną privalomą suvokimą taip ir nedavė pageidaujamų rezultatų, vargu ar teisinga yra nuomonė, neva tikėjimo įvairovė tokia pat sena, kaip ir pati krikščionybė. Atskaitos tašku imtinas Apaštalų susirinkimas Jeruzalėje tarp 49 ir 51 m., kuris nubrėžė dvi pamatines krikščioniškas praktikas: žydų, priėmusių Kristų (Mesiją, „Pateptąjį“) savo ir viso pasaulio Išganytoju bei vėl ateisiančiu Raštuose žadėtu Karaliumi, ir įtikėjusių pagonių, kurie priklauso tam pačiam Abraomo paveldui pagal tikėjimą. Reikalavimai vieniems ir kitiems skiriasi. Griežčiausi yra žydams, gimusiems Įstatyme ir apipjaustytiems. Užtat įtikėjusiems iš pagonių, kurie priima Kristų savo Išganytoju ir gyvena Jo skelbiamą krikščionišką gyvenimą (Septuaginta Apd 15, 29: „ir nedaryti kitiems to, ko nenori sau“ – plg. Mt 5–6), apipjaustymas nereikalingas, tačiau būtina susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvūnų mėsos ir ištvirkavimo. Tai anaiptol nereiškia, neva jiems nereikia žinoti viso įstatymo, kuris „kiekviename mieste turi savo skelbėjų, kurie kas šabatą jį skaito sinagogose“ (Apd 15, 1–34). Tokiu atveju išeina, kad D-vo pašauktosios žydų tautos vaidmuo neišnyksta: vadovaujant patiems žydams krikščionims nuo pat pirmųjų apaštalų, D-vo Tauta praplečiama į kitas viso pasaulio gentis (gōjīm), priima jas į save Kristaus galia įsūnydama Abraomui.
