„Šiaurės Atėnai“ | 2003 m. vasario 22 d.
Ko gero, daugelis kažkada juokėmės iš pasakojimo apie airį, kuris, praeivio paklaustas kelio į geležinkelio stotį, atsakė: „Jeigu aš eičiau į geležinkelio stotį, iš šios vietos tikrai nepradėčiau ten eiti.“
Šiame atsakyme glūdi stulbinama logika, kurios krikščioniui gali dažnai prireikti šiuolaikiniame pokrikščioniškame pasaulyje. Kai mus savo klausimais užklumpa to pasaulio gyventojai, labai dažnai turėtume pradėti atsakinėti nuo visai kito klausimo. Galbūt būsite paklaustas: „Ar negalvojate, kad miesto viešnamius reikėtų licencijuoti ir inspektuoti?“ Ko gero, toks klausimas mus sutrikdytų. Juk apie tai dažnai negalvojame. Esame linkę atsiriboti nuo tokių klausimų. Turbūt į tokį klausimą derėtų tiesiog mestelti: „O ar nemanote, kad tokį klausimą turėtumėte pateikti viešnamių lankytojams?“ Esu ne kartą girdėjęs, kai radijo laidose žmonės sutrikdavo nuo tokių klausimų. Kartais interviu iš dvasininko imantis žurnalistas primygtinai klausia: „Ką jūs, kaip krikščionis, manote apie badą Indonezijoje?“ Arba: „Ką jūs, kaip krikščionis, galėtumėte pasiūlyti dėl Ruandoje vykstančio genocido?“ Dvasininkai ar kiti krikščionys, tuo metu klausantys tos laidos, negali pasufleruoti, kad jei žmonės laikytųsi krikščioniškų principų, Indonezijoje nebūtų bado, o Ruandoje – genocido.