K.Zamarytė-Sakavičienė, D.Stakišaitis. Nebūties link: kam reikalingi nereikalingų vaikų organai
Keistai skambėtų mūsų tėvų pasvarstymai – ar reikia jiems mūsų, ar nereikia. Paprastai visiems tėvams jų vaikų reikia, tačiau ar tai išsemia vaiko (galbūt jau suaugusio) gyvenimo prasmę? Ar toks klausimas korektiškas, kai kalbame apie žmogų? Ačiū tėvams, kad per juos atėjome į pasaulį, kad tiek daug iš jų gavome… Bet jau ir patys duodame. Patys leidžiame per mus ateiti naujiems gyviesiems – gyvenantiems ir duodantiems. Žmonija egzistuoja vis atsinaujindama, atsikurdama – per gyvenančias žmogiškas būtybes kurdama naujas. Jos tarpusavyje stipriai susijusios, tačiau atskiros, individualios. Vaikai – tai jau kiti žmonės, o ne tėvų nuosavybė – „daiktai“, kurių gali reikėti ar nereikėti. Kurių įsigijimui ar išmetimui pagrįsti užtenka vien tik (ne)reikėjimo. Kuriuos, esant reikalui, būtų galima pirkti ar parduoti.