Prašau Jūsų, prezidente, atšauti JE parašą po įstatymu, numatančiu Genocido tyrimų centro pertvarką, vedančią į šios institucijos savarankiškumo, tyrimų objektyvumo ir turiningumo sunaikinimą. Kaip įsivaizduoju, tokia atšaukimo procedūra, išaiškėjus naujoms aplinkybėms, iš principo yra galima, juolab kad toks atsitraukimas nuo ankstesnės pozicijos tikrai nepakenktų Jūsų ir Prezidentūros autoritetui kaip atitinkantis didžiosios Lietuvos gyventojų dalies lūkesčius pasirinkimas. Kita vertus, kaip atrodo, tai yra tas atvejis, kai atsižvelgimas į daugumos nuomonę nėra tik prisiderinimas prie natūraliai kylančių daugumos refleksų, oponentų neretai pavadinamas populizmu, bet drauge būtų principingas atstovavimas tiesai arba net tiesos atkovojimas ir teisingumo įtvirtinimas.
Genocido tyrimų centro pertvarka tuo pavidalu, kaip ji yra apibrėžta priimtame įstatyme, buvo sumanyta kelių pašlemėkų žydų nacistų, skelbiančių, kad lietuvių tauta „neturi teisės rašyti savo istorijos“ (cituoju pažodžiui), kaip matome, kvestionuojančių Lietuvos valstybės kūrėjos ir suvereno teisę kurti istorinį nacionalinį pasakojimą, puoselėti tautos istorinę atmintį. Kaip yra leidžiama suprasti jų nešvankios pakraipos pareiškimuose, tai galėtų daryti tik tokie „rašytojai“, kurie jau yra paliudiję savo sugebėjimą kitos tautos interesus iškelti aukščiau lietuvių tautos interesų. Žinia, tokių Lietuvoje taip pat būtų galima atrasti, nesivarginant jų ieškoti su žibintu dienos šviesoje. Tačiau liūdniausiai yra tai, kad klasikinio žanro nacistiniai papostringavimai, niekinantys lietuvių tautos teisę būti pasaulyje sąmoningai ir valingai, ne tik yra toleruojami Lietuvoje, bet ir paverčiami Lietuvos institucijų pertvarkymo programa, kurią skubama strimgalviais įgyvendinti.
Štai toks Arkadijus Vinokuras, visą savo gyvenimą pašventęs Lietuvos niekinimui, lietuvių tautos dergimo profesionalas, jau anksčiau yra pastebėjęs, kad postulatas „neturi teisės rašyti savo istorijos“ Lietuvoje turėtų būti įgyvendinamas blokuojant arba apribojant Genocido tyrimo centro veiklą, drauge pažadėdamas, kad to ilgai laukti neteks. Ar nepasijusite nejaukiai dabar ar kada nors, gerbiamas prezidente, dėl to, kad pasirašėte įstatymą, kuris pirmiausiai atitinka tokių nacistinių pašlemėkų kaip A. Vinokuras interesus ir įsivaizdavimus?
Kitas klausimas, kam dar Lietuvoje lieka neaišku, kad Genocido tyrimo centras buvo užpultas tik dėl to, kad nesitaikstė taip paprastai, kaip to norėtųsi Lietuvos neprieteliams, su laisvės kovotojų šmeižimu, kraštutinai tendencingiems vertinimams bandė priešpriešinti nuodugnių tyrimų rezultatus. Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio tai skambėtų paradoksaliai, 9 auklės Centrui dabar yra priskiriamos tik dėl to, kad būtų galima užčiaupti burną, išrauti iltis tokiam Centrui, nepasakius dėl kreipimosi iškilmingumo – iškastruoti istorinės atminties puoselėjimo institucinį Centrą.
Todėl nelieka jokios kitos galimybės vertinti aptartų įvykių seką kitaip nei pripažįstant, kad tai yra kraupus lietuvių tautos pažeminimas, kai kiekviena uždelsta tokio pažeminimo minutė naikina tautos sielą, ardo valstybės gyvastingumo pagrindus. Ar Jūs, kaip Lietuvos ginkluotojų pajėgų vyriausiasis vadas, vis dar tikite, kad taip pažeminta tauta, kai jos savigarbos likučiai buvo suminti į purvą, butų pajėgi, Jums pakvietus, stoti į kovą dėl savo teisės būti, išlikti?
Ar gali laimėti tauta, kuri kiekvieną dieną yra pratinama pralaimėti?