Savo archyve turiu visokių keistų raštų. Kartais atsidarau kokį užmirštą aplanką ir pats nustembu, ką radęs. Šiandien ieškojau visai kitos medžiagos, o staiga prieš akis iššoko 1979 m. birželio 12 d. „Draugo“ straipsnis apie Vilniaus universiteto istoriografijos mokyklą. Mokykla didelė, tradicijos turtingos. Verta prisiminti kelią.
Tačiau jeigu kas bandytų įžvelgti sąsajų su dabar Lietuvoje vykstančiais procesais – sutapimai visiškai atsitiktiniai.
Nuotraukoje – Juozas Žiugžda, lietuvių tarybinės istoriografijos Herodotas.
Albertas Zubras. Lietuvos istorija Vilniaus universitete netarnauja tiesai, bet Maskvos propagandai
Maskvos akys ypatingai budrios okupuotuose kraštuose tų tautų istorijos mokslui. Vidurinėse mokyklose 1940–41 mokslo metais Lietuvos istorijos visai nemokyta. Aiškinama buvo, kad reikią palaukti, kol bus paruošti nauji vadovėliai.
Mokytojų konferencija
1940 m. gruodžio mėnesį, mokyklų kalėdinių atostogų metu, Vilniuje buvo sukviesti kalbos bei literatūros ir istorijosi mokytojai konferencijai. Dėsčiau tuo laiku lietuvių kalbą ir literatūrą vienoje gimnazijoje, todėl teko toje konferencijoje dalyvauti.
Nuėjau ir į dvi paskaitas, skirtas istorijos mokytojams. Apie lietuvių valstiečių dalyvavimą sukilimuose prieš caristinę Rusiją kalbėjo Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakulteto profesorius I. Jonynas. Minėtoje Vilniaus konferencijoje I. Jonyno paskaitos tema buvo „Valstiečių sukilimai“. Turėta galvoje 1830–31 ir 1863 m. sukilimai. Tai jau naujoviška interpretacija, nes abu šie sukilimai labai aiškiai turėjo politinį siekimą – išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą iš caristinės Rusijos okupacijos. SukiIimui juk vadovavo šviesuomenė ir dvarininkai, kurie labiausiai ir nukentėjo.
Tiesa, dalyvavo 1863 m. sukilime su dalgiais ginkluoti ir valstiečiai, tikėdamiesi savo padėtį pagerinti. Oficialiai 1861 m. baudžiava buvo panaikinta, tačiau praktiškai valstiečiai buvo verčiami ir toliau atlikinėti baudžiavines prievoles valdantiesiems, o žemės priklausomybės reikalas tik jau ne valstiečių naudai buvo sprendžiamas. Dvarininkai, aišku, nemanė nusileisti valstiečių norams ir sukilimą laimėję, taigi buvo tik apgaudinėjimas. Praktiškai valstiečiai daugiau laimėjo sukilimui nepavykus, negu būtų laimėję pavykus.
Žinoma, ne ta prasme aiškino I. Jonynas. Vis dėlto jis buvo gana santūrus. Beveik, atrodė, visai nepolitikavo.
Lektorius rusas
Antroji istorijos mokytojams paskaita buvo ruso, karinėje pulkininko uniformoje. Temos nebeprisimenu, bet labai griežtai buvo pasmerkti mūsų kunigaikščiai dėl plėtimosi į gudiškas ir ukrainietiškas žemes, o aukštinamas maskviškis Jonas Žiaurusis ir caras Petras I – abu tat rusiškojo imperializmo protagonistai. Kataryną II-ją nutylėjo. Turbūt dėl to, kad ji buvo vokiečių kilmės, nors rusiškam reikalui ir labai uoliai tarnavo.
Dėl mūsų plėtimosi į Rytus, dėl Gedimino titulo: „Karalius lietuvių ir daugelio rusų“? Tuo reikalu gali būti įvairių nuomonių. Galima kaltinti mūsų kunigaikščius eikvojus jėgas rytuose, savo šeimas vedybomis surusinant, o vakaruose ir šiaurėje užleidus baltiškas gentis vokiečių kryžiuočiams ir kalavijininkams. Rusas profesorius ar tik šiaip kariškis tačiau nieko neminėjo, kad gudiškosios žemės prašėsi Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės globos nuo mongolų-totorių siaubo, kad tuo metu totoriams duoklę mokėjo ir Maskvos kunigaikštis. Lietuvos gudiškos ir ukrainietiškos valdos naudojosi pilna laisve ir saugumu; jų kalba buvo išleista Lietuvos statutas, teisinių normų savadas; stačiatikiai turėjo lygias teises su katalikais. Aniems laikams religinė tolerancija retas reiškinys, sutinkamas tik Lietuvos Didžiojoje kunigaikštstėje. Rusas paskaitininkas to neminėjo.
Pokario metai
Po II-jo Pasaulinio karo 1944 m. Vilniaus universitete, istorijos skyriuje atidaryta Sovietų s-gos komunistų partijos istorijos katedra. 1978–79 mokslo metais katedra turi 24 dėstytojus. Komunistų partija yra visąjunginė organizacija, todėl toks pobūdis ir tos katedros. Tas matyti ir iš buvusių katedros vedėjų pavardžių. 1944–45 m. E. Meškauskas, 1945–48 m. G. Zimanas, 1948–51 m. R. Davtian, 1951–53 m. Nizovaja ir A. Byčkovas, nuo 1953 m. K. Navickas.
Kadangi Sovietų sąjungoje komunistų partija yra visiškai susijusi su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia, taip pat ir su teismu, tai tokia katedra visai suprantama ir universiteto disciplinose. Sutiktumėm, kad tai politikos mokslų katedra. V. Leščius („Mokslas ir gyvenimas“, Nr. 4, 1979 m., Vilnius) straipsnyje apie istorijos mokslą Vilniaus universitete taip nusako šios katedros darbą: „Katedros kolektyvas daugiausia nagrinėja dvi problemas: (1) Lietuvos KP kovą už Tarybų valdžią respublikoje; (2) Lietuvos KP kova už socializmo ir komunizmo pergalę Lietuvoje“, 30 p.
Paaiškėja, kad šitoje Vilniaus universiteto katedroje pagrindinis dėmesys skiriamas komunistų partijos Lietuvos padaliniui. Tik iš uždavinių nusakymo labai ryšku, kad galvoje turimi tik laimėjimai ir atsiekimai, kad tai katedra komunistinės propagandos veikėjams ruošti. Propaganda su mokslu tačiau menkai tesigiminiuoja. Tokios katedros leidiniuose veltui ieškosi komunistų partijos menkysčių, klaidų, nusikaltimų. O jų apstu.
Rehabilitacija
Lietuvos komunistų partija buvo tik padalinys rusų bolševikų partijos, vadovaujamos iš Maskvos. Dėl to, be abejo, ji nebuvo populiari Lietuvoje net tarp lietuvių kilmės komunistų. Lietuviai siekė nacionalinės valstybės, o pasiekę norėjo tokią išlaikyti. Net ir skurdžiausias darbininkas ar mažažemis, net ir vargdamas, nebūtų sutikęs išsižadėti nepriklausomybės.
Suprato tą ir lietuviai komunistai. Lietuvos komunistų partijos centrinis komitetas 1923.IX.11–14 d. priėmė Z. Angariečio-Aleksos pasiūlytą rezoliuciją, kad „nugalėjus Lietuvoje proletarinei revoliucijai, Lietuva turi būti paskelbta savarankiška tarybinė respublika“. Iš 1940 m. įvykių žinome, kaip tas buvo įvykdyta. Pats Z. Angarietis, vienas lietuvių komunistų partijos steigėjų, 1940 m. Maskvoje buvo nužudytas. Tarybinėje Lietuvos enciklopedijoje apie jį rašoma: „Žuvo neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 1956 m. rehabilituotas“.
Tokiu pat būdu Sovietų Sąjungoje tarp 1934–38 m. išžudyta tūkstančiai žmonių, tarp jų žymieji partijos šulai: Zinovjevas, Kamenevas, Bucharinas, Rykovas, Tuchačevskij, lietuvių kilmės gen. Uborevičius ir gen. Putna. M. Tuchačevskij buvo raudonosios armijos maršalas, kariuomenės štabo viršininkas, krašto apsaugos komisaro pavaduotojas. Parodinis teismas nuteisė 1937 m. jį sušaudyti. Tais pačiais metais sušaudytas buvo ir Baltarusijos apygardos vadas gen. Jeronimas Uborevičius ir iš Londono atšauktas Sovietų karo attache gen. Vytautas Putna. Visi trys kariškai rehabilituoti po Stalino mirties, jų vardais pavadintos gatvės miestuose.
Veltui tačiau ieškotum Vilniaus universiteto komunistų partijos istorijos katedros leidiniuose studijos apie tuos laikus, apie partijos pasidavimą Stalino diktatūrai. Neteko skaityti, kad Lietuvos komunistų partija būtų pasmerkusi masinius 1941 m. Lietuvoje įvykdytus areštus ir be jokio teismo 30.000 su viršum žmonių išsiuntimą į koncentracijos lagerius ir priverčiamų darbų stovyklas. Turbūt tas užskaitoma į partijos laimėjimus. Kai paklausi mūsiškį rusiško komunizano garbintoją ar iš TSRS atvykusį partietį svečią, tai tik numoja ranka: „Buvo klaidų, bet tas jau praeityje“.
O kaip gi dabar? Kad ir eilinio jūrininko Simo Kudirkos „nusikaltimas“. Tik dėl to, kad įšoko į amerikiečių laivą ir prašėsi prieglobsčio, nuteistas buvo 10 m. kalėjimo. Jei amerikietis ar australas jūrininkas (turime galvoje eilinį jūrininką, o ne kariškį) nenorėtų grįžti į savo kraštą, tai laivo vadovybė tokį dar paspirtų: „Išsižadi tėvynės! Tokio mums tikrai nereikia“. Kapitonas iš paniekos tikriausiai numestų kelis dolerius pirmai duonos plutai naujai pasirinktame krašte. Byla teisme? Kokį gi tas žmogus padarė kriminalinį nusiltaItimą? Vakariečiui žmogui tiesiog neįmanoma suprasti TSRS įstatymai, o tuo labiau rusiškojo komunizmo „tiesa“. Apie tokius įvykius „profesoriai“ Vilniaus universiteto komunistų partijos istorijos katedroje net neprasižioja.
Sovietinių tautų katedra
Pokario metais (1944 m.) Vilniaus universitete įsteigta Sovietų tautų istorijos katedra, bet Iygiagrečiai veikė dar iki 1949 m. ir Lietuvos istorijos katedra, kuriai vadovavo prof. I. Jonynas. 1949 m. Lietuvos istorijos katedra buvo įjungta TSRS tautų istorijos katedron, taigi į visasąjunginę tautų bendriją, kur pirmauja didžiojo „brolio“ rusų tautos istorija.
Nuo to Iaiko tuose rėmuose ten apie lietuvius ėmėsi kalbėti J. Žiugžda. Tiesa, 1966 m. vis dėlto vėl sudaryta atskira Lietuvos istorijos katedra, kuriai iki 1969 m. vadovavo tas pats J.Žiugžda. Prie Lietuvos Mokslų akademijos, atskirai nuo universiteto, veikia 1941 m. įkurtas istorijos institutas, kurio direktoriumi nuo 1948 m. iki mirties 1979 m. buvo tas pats J. Žiugžda.
Institutas leidžia nuo 1958 m. testinį mokslinių darbų leidinį „Istoriją“. Istorinių šaltinių tyrinėjimas atliekamas moksliškai. Čia ypač minėtina K. Jablonskio ir J. Jurginio darbai. Pasigėrėjimą kelia archeologų kasinėjimai ir jų skelbiami darbai. Nusivili tačiau net labai žiauriai J. Žiugždos „istorinėmis studijomis“. Pavyzdžių apsčiai jojo trijų tomų „Lietuvos TSR istorijoje (Vilnius 1957–65 m.). Pirmoje eilėje į akį krenta gausybė Markso ir Engelso citatų. Kokie gi jie gali būti autoritetai, interpretuojant Lietuvos istorijos ivykius? Ir Lietuvos feodalizmo raida, o tuo labiau savarankaus valstiečių luomo susidarymas taip skirtingi nuo Vakarų Europos.
Istorijos klastojimas
Ypač nustebina naujausių Iaikų įvykių aprašymas, kai kalbama apie II-jį Pasaulinį karą. „Paskelbusi neutralitetą ir tariamai nesikišdama į karo eigą, Lietuvos fašistinė valdžia per šiuos rugsėjo mėnesio pasitarimus jau tiesiog prašė, kad į Lietuvą įeitų hitlerinė kariuomenė, vadinasi, iš tikrujų, kad Lietuva būtų paversta hitlerininkų placdarmu tolimesniam agresijos plėtimui į rytus. Slaptų pasitarimų eigoje rugsėjo 20 d. buvo parengtas ir susitarimo projektas, pagal kurį Lietuva turėjo būti priimta į Vokietijos reicho protektoratą“ (Lietuvos TSR istorija, III t. 349a p.). Citata iš VI skyriaus „Buržuazinės santvarkos krize“, rašyta paties redaktoriaus J. Žiugždos. Nurodoma ir šaltinis: Documents of German Foreign Policy, Series D. Volum VIII, Washington, 1956., p. 112.
Šios apžvalgos autorių, kuris pats buvo visų tų įvykių liudininkas, reikalas tikrai nustebino. Buvo tiesiog istorinė staigmena. Galvoji, kad su tiek daug ano meto politinį gyvenimą lėmusių žmonių yra tekę kalbėtis bei diskutuoti, negi tokį reikalą būtų nutylėję. Pagaliau jau tiek prisiminimų parašyta, o niekur toks klausimas neminimas.
Netikėtai į rankas patenka dabar Lietuvoje anglų kalba atspausdinta knyga „Lithuania in 1939–40“, redaguota Vytauto Kancevičiaus, Vilnius, 1976 m. Ir čia minimas tas pats 1939 m. rugsėjo mėnesio 9–25 d. Lietuvos – Vokietijos santykių raidos reikalas. Visas daIykas jau kitoje šviesoje. Pateikiame vertimą iš angliško teksto:
„Ir taip Vokietija, neįstengusi Lietuvos įvelti į savo militarinį planą, ėmėsi naujų žingsnių. Rugsėjo 19 ir 20 dienomis Lietuvos pasiuntinys Škirpa buvo pakviestas vokiečių užsienio reikaIams ministro Ribbentropo į vokiečių aukštąją karo vadovybės būstinę Sopotą. Rugsėjo 21 d. Ribbentropas per Škirpą pakvietė skubiam neatidėliotinam vizitui Lietuvos užsienio reikalams ministrą Urbšį. Lietuvos vyriausybės rugsėjo 22 d. posėdyje buvo nutarta kvietimą priimti. Paruoštoje Urbšio–Ribbentropo susitikimui instrukcijoje buvo pabrėžta Lietuvos neutralitetas. Pranešdamas vokiečių pasiuntiniui Zechlinui apie Lietuvos vyriausybės nusistatymą dėl Ribbentropo kvietimo, Urbšys pareiškė norįs būti painformuotas dėl kvietimo tikslų ir kad tuo reikalu būtu patiektas komunikatas. Urbšys taip pat pareiškė Zechlinui, kad laike pasikalbėjimo su Ribbentropu bus pakartotas Lietuvos nusistatymas išlaikyti neutralitetą tarp kariaujančių šalių ir taip pat gerus santykius su kaimynais. Tarp kitko apie kvietimą Urbšys painformavo Sovietų pasiuntinį Lietuvoje Pozniakovą. Toks Lietuvos vyriausybės nusistatymas buvo nepriimtinas Ribbentropui, ir Urbšio vizitas todėl liko atidėtas.
Kviesdami Urbšį, naciai jau buvo paruošę gynybos tarp Vokietijos ir Lietuvos sutarties projektą. Vizito proga jie vylėsi pasiūlyti pasirašyti sutartį. Sutarties projekte pasakyta, kad Lietuva pasikliauja Reicho protekcija ir kad protekcijai realizuotis Lietuva ir Vokietija sudaro karinę sąjungą“ (Lithuania 1939–40, Vilnius, 1976, 24–25 p.). Pasiremta tuo pačiu šaltiniu: Documents of German Foreign Policy, Series D., Vol. VIII, p. 112.
Tuo pačiu šaltiniu naudodadamasis, J. Žiugžda, kaip matėme, kaltina Lietuvos vyriausybę, prašius Reicho protektorato. Tiesa tačiau visai priešinga. Tokia tat „istorija“ maitina profesorius J. Žiugžda savus studentus ir Lietuvos prieškarinių įvykių neprisimenančią visuomenę. Anglų kalba Vytauto Kancevičiaus redaguotas leidinys taikomas užsieniui, taigi per akis meluoti netinka, nes lengvai būsi pagautas.
Gaila, kad Vilniaus universiteto istorijos katedros netarnauja tiesai, bet partinei, Maskvai tinkančiai propagandai.