Politinių batalijų paviršiun vėl iškilo LRT pertvarkymo tema. Keista, kad taip ilgai buvo tylima, tarytum visus būtų tenkinęs mūsų mokesčiais išlaikomo „visuomeninio“ transliuotojo mums adresuojamas turinys. Atrodytų, visuomenė nepatenkinta, bet transliuotojo krutinti negalima, nes, anot Prezidentės, – nekonstituciška.
Kyla pagrįstas klausimas, kam tada tokia Konstitucija, kuri kliudo prastai funkcionuojantį mechanizmą taisyti ir iš esmės keisti?
Įdėmiau įsižiūrėjus, kaip yra sukonstruotas Visuomenės informavimo įstatymas ir konkrečiai LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, teisinė veikimo bazė, pamatysime, kad su Konstitucija nesuderintas būtent dabar veikiantis visuomeninio transliuotojo įstatymas.
Pagrindinis ir esminis prieštaravimas glūdi pačioje sąvokoje visuomeninis. Sąvoka reiškia, kad aukščiausias LRT organas turėtų būti sudarytas ne partiniu pagrindu. Vadinasi, depolitizuotas, pačios visuomenės kontroliuojamas.
Esu rašęs komentarą šia tema prieš gerą pusmetį, kai žmonės kilo pasirašinėti peticijos dėl E. Jakilaičio neetiško elgesio savo prodiusuojamoje laidoje „Dėmesio centre“. Skandaliukui pritrūko parako ir jis buvo gražiai numarintas, bet problema niekur nedingo.
Pagal šiandienines interpretacijas iš Prezidentūros būtume pasmerkti amžinai Siaurovizijai, nes (kartoju seną komentarą):
„Ne vienas FB komentatorius kėlė visai pagrįstą klausimą, – jei LRT šališka ir pasirodė esanti politiškai angažuota, tai kas iš tikro jos kūrėjus angažuoja ir kam šie atidirbinėja? Linkę į sąmokslo teorijas mėgina aiškinti, esą LRT valdo „Siauro skydinės“ klanas, bet tada natūraliai kiltų klausimas: kas valdo Skydininką? O į tą klausimą atsakymų ir nėra, ir spėlioti pavojinga.
Atmeskime į šalį visas sąmokslo teorijas ir labai atidžiai perskaitykite, kas žemiau parašyta:
LRT taryba yra aukščiausioji Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) valdymo institucija, atstovaujanti visuomenės interesams. Ji sudaroma 6 metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų.
LRT taryba sudaroma Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo nustatyta tvarka. Pirmoji Tarybos kadencija sudaroma tokia tvarka:
4 narius 6 metams skiria Respublikos Prezidentas;
4 narius 4 metams skiria Seimas (2 nariai skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų);
4 narius, kaip savo atstovus (po vieną), 2 metams skiria Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.
Įjunkime savo kalkuliatorius ir drauge paskaičiuokime, kieno kišenėje yra ir bus bet kokia LRT taryba, sudaroma pagal įstatymo nustatytą tvarką. Regimybė tokia, tarsi galios paskirstomos po lygiai dviem rinktoms valdžių šakoms – Prezidentūrai ir Seimui (po 4 narius). Bet tik regimybė, nes du Seimo nariai atstovauja pozicijai, o kiti du – opozicijai. O tai reiškia, kad bet kokiu atveju, kas ten Seime daugumą laimi, 2 nariai nuo Seimo krenta į Prezidentūros kaladę. Vadinasi, neskaitant tų 4 visuomeninių narių, kurių pozicijos gali būti pačios įvairiausios, Prezidentūra Taryboje yra neįveikiama. O iš viso to, kas suskaičiuota, plaukia elementari išvada, kad mūsų LRT nei visuomeninė, nei valstybinė, o Prezidentinė. Ir skydinės chebra sėdi ramiai tik todėl, kad uoliai vykdo Prezidentūros užsakymą.
Va jums, gerbiamieji, ir visa neeuklidinė aritmetika.“
Tad visai netenka stebėtis, kad būtent Prezidentūrai bet koks LRT Tarybos performatavimas atrodo kaip antikonstitucinis veiksmas, nes toks mažintų Prezidentūros galias turėti kišeninę televiziją.
P. Gražulio siūlomos pataisos iš esmės irgi nieko nekeistų, nes sudarant LRT Tarybą, papasavus daugiau galių Seimui pati Taryba vis viena bus partinių politikų ir prezidentūros mūšio aikštelėje, taigi, nė kiek ne daugiau visuomeninė.
Išeitis yra labai paprasta ir aiški. LRT taryba turi būti visuomenės renkamas organas, gaunantis jos pasitikėjimą iki kitų rinkimų (gal ir su nario atšaukimo galimybe).