Prieš porą dienų spauda mirgėjo Holokausto dienos paminėjimais. Šiandien sausio 29-oji – Kaniūkų kaimo išžudymo metinės.
Specialiai perguglinau visokiais formatais naujienas – neradau nė vieno šios liūdnos sukakties paminėjimo mūsų spaudoje.
O juk tos žudynės – viena žiauriausių mūsų tautos genocido apraiškų, prie jų nagus prikišo ir sovietų pusę pasirinkę Lietuvos gyventojai.
Žuvo ne tik kaimo vyrai – šaltakraujiškai buvo žudomos moterys ir mažamečiai vaikai! Baisios scenos niekuo nesiskyrė nuo kai kurių Holokausto istoriografijoje aprašytų atvejų.
Bet žiniasklaida kažkodėl drovisi apie tai plačiau rašyti net metinių dieną.
Įdėsiu kelias nuorodas, gal kas pasiskaitys, sužinos ir prisimins, kad ir mūsų tauta patyrė tokius baisumus savo žemėje.
Nors kai kas norėtu, kad prisimintume tik kitų tautų tragedijas. Jų pamiršti išties nevalia. Bet kad niekas ir neduos.
Skirtingai nuo sovietų parankinių išžudytų Kaniūkų vaikų!
Nuorodos ir citatos:
„Neparanki Kaniūkų žudynių liudytojos tiesa“:
„Šiandien, sausio 29-ąją, minimos Kaniūkų kaimo žudynių 76-osios metinės. Vienintelė gyva likusi šio nusikaltimo liudytoja Stanislava Voronis negali be ašarų pasakoti apie sovietinių partizanų, kurių daugumą sudarė Kauno ir Vilniaus geto žydai, įvykdytas kaimo gyventojų skerdynes.
„Jie neturėjo nei sąžinės, nei Dievo“, – sako moteris. Išžudyto ir sudeginto kaimo istorija – vis dar neparanki tiesa. Sovietmečiu slėpti raudonųjų partizanų „žygdarbiai“ ir šiandien yra tema, kurios geriau neliesti.
Ne vienas Kaniūkų skerdynėse dalyvavęs „herojus“ yra Izraelio ir Lietuvos žydų bendruomenės nacionalinis didvyris ar neliečiama holokausto auka.
[…]
– Ką pamatėte grįžę į kaimą po partizanų siautėjimo?
– Aplink gulėjo vyrai, moterys, vaikai. Motina Švenčiausioji, koks baisus vaizdas. Kaimo gyventojai, kuriems pavyko pabėgti, vieni kitiems pasakojo apie patirtą siaubą. Tuos raudonuosius partizanus sunku žmonėmis vadinti. Jie ne tik šaudė į bėgančius žmones, ne tik padegė trobas, bet ir ieškojo pasislėpusiųjų. Ieškojo rūsiuose, krūmuose – ir žudė.
Kaimo nuošaly, už upės, dvi trobos stovėjo – partizanai ir ten nuėjo. Bandalevičių šeimoje maži vaikai buvo. Jie vargšeliai slėpdamiesi palindo po pečiumi – ištraukė banditai iš ten berniukus (vienam 9, kitam gal 8 metai buvo) ir užmušė. Ir tėvą jų nužudė.
Po to piktadariai į kitus namus nuėjo, ten kultūringa, dievobaiminga Pilžių šeima gyveno – užmušė ir juos. Vyrą, žmoną ir jų 18 bei 17 metų dukras. Kai visus nužudė, viską padegė.“
Arnoldas Aleksandravičius. Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – Holokausto aukos?
„1944 m. sausio 29-ąją Kaniūkų kankiniai buvo ne tik šaudomi ir sprogdinami. Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.
[…]
„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis (po karo pasivadino Paulu Bagriansky), kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatants and Partisans“, plačiau papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“: „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo“ smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.“
Rimantas Zizas. „Žudynių Kaniūkuose pėdsakais“:
„Tai, kas įvyko Kaniūkų kaime 1944 m. sausio 29 d. (šeštadienio) ankstų rytą, geriausiai matyti iš 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Baltininkų atsparos punkto vado 1944 m. sausio 31 d. raporto Nr. 58 bataliono vadui kpt. Vladui Žibui:
„ 1.A. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, puolė Koniuchy (pol. kv. 1605, ž[emai], dešinėje) kaimą. Kaimą sudegino, žmones ir gyvulius išžudė (žmonių nukauta 35, sužeista 15). Atvyko iš Dawčiuny (pol. kv. 1605, viduryje) ir WLK Salki [Didžiųjų Sėlų. – R. Z.] (pol. kv. 1605, viršuje dešinėje) krypčių. Apie 1 val. užtrukę kaime, pasitraukė ta pačia kryptimi“.
Gavus pranešimą apie Kaniūkų kaimo užpuolimą, apie 7 val. į Kaniūkus išskubėjo lietuvių savisaugos 253-iojo bataliono Rakliškių, Baltininkų ir Tribonių atsparos punktų kariai, iš viso 52 vyrai, ginkluoti 1 sunkiuoju ir 5 lengvaisiais kulkosvaidžiais ir kitais ginklais. Tačiau atvykę į Kaniūkus jie raudonųjų partizanų neaptiko, bet rado, kaip užfiksuota bataliono kovos veiksmų dienoraštyje, „liūdną vaizdą“: kaimas sudegintas, žmonės ir gyvuliai išskersti.
[…]
G. Zimano radiogramoje paminėti „Vilniaus būriai“ – tai Rūdninkų girioje iš pabėgusių iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai: „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“.
Šiems būriams priklausiusių atskirų partizanų dalyvavimą Kaniūkų sunaikinimo akcijoje patvirtina konkretūs faktai, užfiksuoti jų asmens bylose, ir kita medžiaga.
Tačiau iš visų žydų būrių santykinai daugiausia informacijos suteikia ir Kaniūkų kaimo sunaikinimo mastus patvirtina baudžiamojoje operacijoje dalyvavusio „Mirtis okupantams“ būrio dokumentai.
Šio būrio (vadinto Kauno būriu) kovinių veiksmų dienoraštyje užfiksuota, jog 1944 m. sausio 29 d. jungtinis būrys sutriuškino ginkluotą Kaniūkų kaimą, […] Kaimas visiškai sudegintas, nužudyta ir sužeista daugiau kaip 50 žmonių,…
[…]
…iš daugelio fragmentiškų faktų ir detalių galima spręsti, kad svarbiausias vaidmuo baudžiamojoje akcijoje prieš Kaniūkų kaimą priklausė „Mirtis okupantams“ būriui, sudarytam daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių.
Šio būrio dalyvavimą operacijoje pirmiausia rodo tiksliai užfiksuotas, neprieštaraujantis kitiems (nesovietiniams) šaltiniams nužudytų ir sužeistų Kaniūkų kaimo žmonių skaičius (daugiau kaip 50).“
.