Kai buvau maža, man net buvo vaikiškai gaila to lyg su karšta bulve gerklėj mėginančio vograuti seneliuko, kurį dažnai rodydavo per mūsų nespalvotą teleką, nes kažko daugiau nelabai rodė. Galvojau, kad jam skauda ir kad jau galėtų jį paleist iš tribūnos su visais tais begaliniais lapais, iš kurių jis nesėkmingai bando skaityti, nebekankint. Nors nemokėjau to išreikšti, mano sovietinę vaikystę lydėjo stiprus absurdo jausmas.
Dabar jis sugrįžo.
Rytoj ta diena, kai parduotuvės nebeparduos, teatrai nebevaidins, kino teatrai neberodys filmų, universitetai nebemokins, jų bendrabučiai nebepriims gyventi studentų, o darbuotojai galės būti nušalinti nuo darbo vien dėl to, kad jie atsisako arba negali gauti popiergalio, kuris pažeidžia visą eilę Konstitucijos straipsnių, kurio nereglamentuoja joks įstatymas ir kurio turėtojas kažkokiu stebuklingu būdu neva tampa geresnis ir sveikesnis nei neturintis.
Prieš ŠITAI nublanksta net kasdieniai vėlyvojo brežnevizmo marazmai.
Neabejoju, kad brangiai apmokamų piarščikų kaip „geriausia visų laikų premjerė ir vyriausybė“ dar vos pradėjus eiti pareigas išliaupsintas pišizmas įeis į Lietuvos istoriją. Kaip intelektualinio bergždumo, pasibaisėtinos nekompetencijos, cinizmo, nusikalstamo nebaudžiamumo ir durnumo mišinys.
Bet Lietuva dar ne tokį marą atlaikė. Atlaikys ir pišizmą su visa jų šaika. Ir būtinai atsities.
Antikoje politikui buvo svarbu savo šlovingais darbais išlikti būsimųjų kartų atmintyje. Pišizmas, matyt, irgi liks, bet tik kaip nenuplaunama gėda, egzotiškas žodis kokiame nors politologijos terminų žodyne, šių tamsiųjų laikų moralinio pablūdimo įsikūnijimas.
O rytdienai ką, pasiruošę, sūnaitėlis aprūpino…