Aleksandras Procenka | „Lietuvos rytas“
Rusijoje to dar nebuvo. Tarpukariu sušaudyto liaudies priešo proanūkis Denisas Karagodinas nusprendė išsiaiškinti, kas pražudė jo prosenelį, ir siekia nuteisti kaltuosius.
34 metų Lietuvos pilietybę turintis rusas surado visus, kurie prisidėjo prie Stepano Karagodino mirties Tomske 1938-aisiais, – pradedant Josifu Stalinu ir kitais didžiojo teroro lyderiais, baigiant paprastais vykdytojais – tardytojais, budeliais, sunkvežimių vairuotojais ir mašininkėmis, perspausdinusiomis NKVD dokumentus.
Per ketverius metus trukusias paieškas D.Karagodinui teko įveikti didžiulį visokio plauko valdžios atstovų pasipriešinimą. Bet galiausiai vyrui į rankas pakliuvo jo prosenelio sušaudymo aktas su tiesioginių bausmės vykdytojų pavardėmis.
Dabar D.Karagodinas ketina patraukti nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn ir pateikti kaltinimus dėl grupės žmonių įvykdytų masinių žudynių.
Dar niekas Rusijos istorijoje nėra pateikęs panašaus ieškinio, juolab niekas nebuvo pasiryžęs eiti iki pabaigos.
Ar Rusijos teismas imsis šios bylos? Ar atsiras D.Karagodino sekėjų? Ar jo tyrimas duos pradžią plataus masto šalies destalinizacijai, kuri neįvyko nei 6-ajame, nei 9-ajame dešimtmetyje?
Dabar dėl to Rusijos žiniasklaidos priemonėse prasideda didžiulė diskusija.
Nužudė niekam nežinant
Deniso prosenelį 56-erių valstietį S.Karagodiną Tomsko miesto NKVD skyriaus darbuotojai suėmė 1937 metų gruodžio 1-osios naktį. Neteisminis NKVD organas Ypatingasis pasitarimas jį apkaltino organizavus Japonijai pavaldžią šnipų grupuotę ir nuteisė sušaudyti. Nuosprendis buvo įvykdytas kitų metų sausio 21-ąją.
Apie sušaudymą S.Karagodino žmona ir vaikai nesužinojo ir tikėjosi, kad jis liko gyvas.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ruso artimieji sulaukė pažymos apie reabilitaciją – joje buvo rašoma, kad S.Karagodinas mirė kalėjime.
Nuteistas, nužudytas, reabilituotas – toks buvo įprastinis J.Stalino represijų aukų likimas, palydėtas įprasto valdžios siekio nusimesti visą atsakomybę. Bet milijonams stalinizmo aukų giminaičių pakako ir šio popierėlio, nes jie suvokė, kad vis tiek nieko nesužinos, nieko nesugrąžins ir nieko nepasieks.
Tomsko universiteto Filosofijos fakulteto auklėtinis D.Karagodinas svarstė kitaip. „Vienas žmogus nužudo kitą, o paskui sako: „Žinote, aš jį užmušiau, bet štai pažyma, kad aš jį reabilitavau, – dabar viskas gerai.“ Ne, taip neturi būti“, – tikino rusas.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lrytas.lt ČIA.