Sesei Monikai Gavėnaitei – 92: nuoširdžiai sveikiname!

Nuoširdžiai sveikiname 92-ąjį gimtadienį švenčiančią s. eucharistietę Moniką Gavėnaitę, visų meiliai vadinamą Monikute – nenuilstančią kovotoją už Dievą ir Tėvynę: partizanų ryšininkę ir Katalikų Bažnyčios Kronikos pagalbininkę, mon. Alfonso Svarinsko bendražygę ir talkininkę, „Kalinių motiną“, daugelį vaikų išmokiusią pažinti ir pamilti Dievą.

Linkėdami brangiai seseriai stiprios sveikatos ir prašydami Dievo palaimos dalijamės Alfonso Svarinsko pasakojimu, paskelbtu ką tik išleistoje Monsinjoro „Atsiminimų“ antrojoje dalyje.

Tiesos.lt redakcija

Sesuo Monika Gavėnaitė – tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys

Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.

Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.

Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43–2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.

Ses. Monika Gavėnaitė

Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos.

1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo.

Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:

– Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską – jis pasakys, ką daryti.

Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti.

Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos – kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:

– Ko ieškote?

– Vogtų žvėrelių kailių.

Po to ją tardė. Tardė daug kartų – pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį – „Hidra“.

Monikutė labai drąsi. Sakydavo:

– Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.

Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių – Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.

Kai pradėjo eiti „LKB Kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti.

Ji yra tikras vienuolės–laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.

Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.

Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.

Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas:

„Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“

Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą…“

Viduklėje buvo tokia istorija. 1982 metais Monikutė pakvietė parapijos vaikus Užgavėnių blynų. Atėjo kokie 15 vaikų su tėvais. Valgėme, vaikai deklamavo eilėraščius, dainavo. Apie 21 valandą į kleboniją įsiveržė milicijos įgaliotinis leitenantas Butkus, Viduklės apylinkės pirmininkas E. Kringelis, kviestiniai J. Remeikis ir girtas E. Lybikis. Surašė protokolą, kad klebonijoje buvo 30 vaikų, kurie deklamavo religinius eilėraščius.

Kai mūsų svečiai skirstėsi po namus, gatvėje automobiliais važinėjo mokyklos direktorius Adomas Kuodis, partorgas Alfonsas Mockus ir tarybinio ūkio partorgas. Automobilių žibintų šviesoje jie stengėsi atpažinti vaikus, o kitą dieną direktorius A. Kuodis savo kabinete dviems milicininkams prižiūrint juos apklausinėjo reikalaudamas pasakyti, kas buvo susirinkę.

Už tą vakarą buvome nubausti: aš – 50 rublių bauda, Monikutė – 35 rubliais. Mes gynėmės teisme, rašėme teisėjui raštus. Visus mano parašytus dokumentus teisėjas E. Jaras perdavė KGB. Jie atsidūrė mano baudžiamojoje byloje.

Kita teisėja buvo jauna. Jos klausiu:

– Už ką šeimininkę Moniką Gavėnaitę nuteisėte?

Pasirodo, buvo pateiktas kaltinimas, kad M. Gavėnaitė necenzūriniais žodžiais iškoliojo valdžios atstovus.

– Mano šeimininkė yra vienuolė, ir jai visiškai svetimi tokie dalykai.

– Aš negaliu kitaip pasielgti, antraip man parašys papeikimą.

Administracinė byla Nr. 51: 1982 m. vasario 20 d. A. Svarinskas klebonijoje surengė vaikų ir tėvų susirinkimą, kuriame dalyvavo 30 mokinių ir apie 15 tėvų. Susirinkimo metu vaikai vaidino religinio turinio veikalą. A. Svarinskas nubaustas 50 rublių bauda.

Kai mane suėmė trečią kartą, tardytojas E. Bičkauskas KGB kabinete tardė ses. Moniką. Jis nutarė tardymą tęsti kitą dieną ir jos akivaizdoje skambino į KGB viešbutį sakydamas:

– Čia turiu tokią mergšę. Reiktų ją nakčiai pas jus apgyvendinti.

Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau:

– Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti – pirma tegul mirtis aplanko mane.

Kai 2011 metais sausio mėnesį susirgau, nutariau testamentu visą savo palikimą pavesti ses. Monikai. Taip pat ir butą Odminių gatvėje (10–2). Jai pasakiau, kad buto niekam nei atiduosiu, nei parduosiu, tebūna jis paminklas Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos sukūrimui. Juk šiame bute buvo svarstoma Lietuvos Nepriklausomybės vizija. Čia gyveno prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti valstybės kūrėjai.

Visą gyvenimą vadovavausi nuostata – niekam nieko neparduoti, o tik atiduoti. Taigi mano sprendimas – palikti šį butą gerų žmonių globai, kad jis būtų vieta rinktis patriotams, katalikiškų organizacijų nariams, kurie tęstų kovą už Lietuvą ir Bažnyčią.

Vėliau testamentą perrašiau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai, nes ses. Monika neturi jokio turto ir sumokėti mokesčių negali. Manau, Eucharistinio Jėzaus seserys, turbūt labiausiai pasižymėję kovoje su KGB, leidžiant „LKB Kroniką“ ir pogrindžio spaudą, įgyvendins mano valią.

2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.

Iš Ses. Monikos Gavėnaitės tardymo protokolų

Liudytojo apklausos protokolas

Vilnius, 1983 m. sausio mėn. 31 d.

Lietuvos TSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas I-os klasės teisininkas E. Bičkauskas prokuratūros patalpose vadovaudamasis Lietuvos TSR BPK 176-178 ir 180 str. ištardė liudytoją
Apklausa pradėta: 16 val. 00 min., baigta 17 val. 00 min.

1. Pavardė, vardas, tėvavardis: Gavėnaitė Monika, Eduardo

11. Gyvenamoji vieta: Raseinių raj. Viduklė, Šaltinių 1.

[…] liudytojas parodė: Su kunigu Svarinsku aš esu pažįstama labai seniai, kada jis dar mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Be to, Svarinskas yra mano artimas giminaitis – aš esu jo pusseserė. Pas kunigą Svarinską namų šeimininke aš dirbu kažkur nuo 1976–1977 metų. Iki to meto aš gyvenau Kaune, dirbau knygyne, leidykloje „Šviesa“. Dirbau buhalterijoje. Pas kunigą dirbti nuėjau savo noru, be to, jam reikėjo šeimininkės. Kas pas kunigą dirbo šeimininke iki man ateinant pas jį, aš nežinau. Dėl Svarinsko aš galiu pasakyti, kad tai nuoširdus, sąžiningas, doras, šventas kunigas.

Viduklėje kunigas turėjo didelį pasisekimą. Jo pamokslų klausyti rinkdavosi daug žmonių iš visos parapijos. Kaip ir kiti kunigai, taip ir kunigas Svarinskas sakydavo pamokslus ir kitose parapijose. Kokiose kitose parapijose jis sakė pamokslus, man nėra žinoma. Man, kaip ir kitiems tikintiesiems, teko klausytis kunigo Svarinsko pamokslų. Jo pamoksluose pagrindinė tema buvo siekti, kad visi žmonės būtų geri, laikytųsi 10 Dievo įsakymų. […]

Man žinoma, kad Lietuvoje yra sukurtas taip vadinamas tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas. Šiam komitetui priklauso ir kunigas Svarinskas. Kas daugiau priklauso šiam komitetui, man nėra žinoma. Nors aš asmeniškai ir moku spausdinti rašomąja mašinėle, bet būnant pas kunigą Svarinską man neteko spausdinti jokių katalikų komiteto dokumentų, nors kunigas Svarinskas savo laiku ir turėjo rašomąją mašinėlę, bet ji buvo iš jo paimta per kratą. Pas kunigą Svarinską jokių katalikų komiteto dokumentų man neteko matyti. Kas išrinko šį komitetą, koks jo tikslas ir ko jis siekė, aš taip pat nežinau. Kaip buvo ruošiami katalikų komiteto dokumentai, kur jie būdavo siunčiami, man taip pat nėra žinoma.

Protokolas perskaitytas – surašytas teisingai. Nuo parašo atsisakau.

Tardytojas E. Bičkauskas (parašas)

Iš 1983 metų vasario 9 dienos Monikos Gavėnaitės tardymo protokolo. Tardė LTSR valstybės saugumo komiteto tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Urbonas dėl Alfonso Svarinsko, Vaclovo, nusikalstamos veiklos.

Klausimas: Kas Jums yra žinoma apie parašų rinkimą Viduklėje 1982 metais po kokiu nors pareiškimu.
Atsakymas:Galiu pasakyti tik tiek, kad tikinčiųjų parašai po įvairiais pareiškimais Viduklėje buvo renkami. Aš visada tokius pareiškimus pasirašydavau, nes, mano nuomone, juose buvo keliami teisingi ir pagrįsti reikalavimai įvairiems valdžios organams. Dabar tiksliai neprisimenu, tačiau labai galimas dalykas, kad tikinčiųjų parašai Viduklėje buvo renkami ir 1982 metais.
[…] Man pateiktą pareiškimą, adresuotą LKP CK pirmajam sekretoriui, aš perskaičiau. Jį aš labai blankiai prisimenu. Galiu pasakyti tik tiek, kad anksčiau aš tokį pareiškimą esu mačiusi ir jį perskaičiau. Kadangi su jo turiniu pilnai sutikau, tai jį ir pasirašiau Viduklės bažnyčioje. Savo parašą aš atpažįstu šio pareiškimo ketvirtame puslapyje antros skilties pirmoje eilutėje. Tarp parašų matau ir kunigo Svarinsko parašą. Jis yra trečiame puslapyje antros skilties šeštoje eilutėje. Kas parašė šio pareiškimo tekstą ir jį atspausdino, aš nežinau. […]

Liudytoja protokolą perskaitė, pareiškė, kad ji nesakiusi, jog Viduklėje parašai buvo renkami gana dažnai (padaryta pataisa), o kiti jos parodymai užrašyti teisingai, tačiau pasirašyti atsisakė, motyvuodama tuo, kad tokių dokumentų iš principo nepasirašanti.
Apklausė VSK poskyrio viršininkas Urbonas (Parašas)

Iš 1983 metų vasario 22 dienos Monikos Gavėnaitės tardymo protokolo. Tardė LTSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas E. Bičkauskas.

[…] Klausimas: Atliekant Jūsų gyvenamajame name poėmį, paimant Svarinsko asmens dokumentus, Jūs neišdavėte rašomosios mašinėlės. Nurodykite, kur yra ši mašinėlė?
Atsakymas: Poėmio metu jokios rašomosios mašinėlės kunigo Svarinsko kambariuose aš neradau. Kur ji galėtų būti, man nėra žinoma.
[…] Klausimas: Ar iš viso iki arešto A. Svarinskas turėjo rašomąją mašinėlę, ar mokėjo spausdinti mašinėle, kas jam spausdindavo asmeninius dokumentus?
Atsakymas: Ar turėjo A. Svarinskas rašomąją mašinėlę, man nėra žinomas. Aš į tokius dalykus nesikišu ir jais nesidomiu. Kiek žinau, A. Svarinskas mokėjo spausdinti mašinėle. Aš asmeniškai jam jokių dokumentų nesu spausdinusi.
Klausimas: Jums pateikiamas dokumentas, adresuotas Lietuvos KP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui […]. Ką Jūs galite pasakyti apie šį dokumentą?
Atsakymas:Kaip jau aš minėjau ankstesnio tardymo metu, šį dokumentą aš esu pasirašiusi. Šis dokumentas buvo padėtas bažnyčioje ir kas norėjo, tas galėjo pasirašyti. Su šio dokumento turiniu susipažinau priėjusi prie jo ir perskaičiusi. Kadangi sutikau su dokumente išsakytomis mintimis, tai ir pasirašiau. Kas yra šio dokumento autorius, man nėra žinoma. Nežinau, kas jį atspausdino, kas paėmė iš Bažnyčios po to, kai buvo surinkti parašai.
Klausimas: Ar kunigas A. Svarinskas Jums pateiktą dokumentą skaitė pamokslo metu iš sakyklos?
Atsakymas: Aš to neprisimenu.

[…] M. Gavėnaitė protokolą perskaitė, nurodė, kad jis surašytas teisingai, papildymų neturi, bet pasirašyti atsisakė, motyvuodama tuo, kad nenori.

Tardytojas: (E. Bičkausko parašas)