lrytas.lt
Šimtai milijonų eurų krašto apsaugai ir atgaivinama šauktinių kariuomenė mūsų neišgelbės, nes mes vėl okupuoti. Šį kartą mūsų valstybę, tiksliau, svarbiausias jos institucijas – Seimą, Prezidentūrą ir Vyriausybę – užėmė ne Kremliaus tankai ar „žalieji žmogeliukai“, o žmonės, kuriuos mes įpratę vadinti politikais. Iš tikrųjų jie – ne politikai, o apsišaukėliai.
Jų tikslas – ne kokybiškas šalies valdymas ir jos piliečių gerovė, o reitingai ir įvairios valdžios teikiamos privilegijos. Gąsdinimai Kremliaus agresija prieš Lietuvą sėjant baimę ir nerimą padeda jiems auginti tuos reitingus ir išsilaikyti valdžioje. Taip buvo stiprinamos „politinio elito“ galios kitose šalyse prieš daugiau kaip tūkstantį metų, dar Aristotelio laikais, taip daroma ir dabar – tiek Rusijoje, tiek, deja, ir Lietuvoje.
Tai – gal ir nemalonus mūsų politinės sistemos būklės ir pastarųjų metų tendencijų vertinimas, bet esu įsitikinęs jo pagrįstumu. Turiu tam ir praktinių, ir teorinių argumentų. Dveji darbo metai Vyriausybėje ir ilgametės studijos neleidžia abejoti, kad didžioji dauguma vadinamųjų Lietuvos politikų yra visiškai netinkami šiam sudėtingam ir atsakingam darbui – valdyti valstybę ir siekti jos pažangos.
Jie laimi rinkimus, užima postus, bet puoselėti tarpusavio pasitikėjimą ir realią, o ne parodomąją demokratiją jie yra visiškai nepajėgūs. Jų kasdienis darbas – manipuliuoti informacija, žmonių lūkesčiais bei emocijomis ir tenkinti savas ambicijas bei poreikius.
Tai darydami jie nuolat diskutuoja apie įvairius įstatymus, bet neretai patys juos pažeidžia. Nes jaučiasi ypatingi – už tų įstatymų ir paprastų piliečių moralinių normų ribų. Jiems šie dalykai negalioja. Tai, kad tarp vadinamųjų politikų yra nedidelė dalis padorių ir norinčių gero valstybės piliečiams žmonių, reikalo esmės nekeičia, nes jie negali padaryti jokios apčiuopiamos įtakos susikūrusioms ydingoms tradicijoms nuostatoms.
Lietuvos politikų veikimo stilius ir gebėjimai – skirtingi. Pavyzdžiui, prezidentė – kategoriška ir karinga „amazonė“, premjeras – „politinis chameleonas“. Tačiau juos abu vienija siekis būti populiariems ir bet kokia kaina išlikti aukščiausiuose politiniuose postuose. Neturėdami valdžios jie tikriausiai prarastų asmeninio tapatumo pojūtį, juos apimtų tuštumo ir beprasmiškumo jausmas. Valdžia jiems reikalinga patenkinti asmeninius poreikius ir kompensuoti tai, ko jie negavo kažkada anksčiau gyvenime – pripažinimo ir visaverčio savęs realizavimo.
Kadangi mūsų prezidentė labai karinga ir ryžtinga, ji negali gyventi be priešų. Jie reikalingi jos agresyviai asmenybei, kad būtų išsaugota susiklosčiusi jos psichinių jėgų pusiausvyra. Be to, ją tikriausiai kankina kaltės dėl praeities politinių klystkelių ir nevisavertiškumo kompleksai. Tai dar labiau didina jos agresyvumą ir uždarumą.
Praėjusios kadencijos metu ji daugiausia kariavo su vietiniais oligarchais ir partijomis. Dabar ji pakilo į kito, jau tarptautinio lygio kovą su Kremliumi ir jos vadovu Putinu. Prezidentė siekia tapti globalia lydere. Ji savo karingos retorikos dėka yra nuolat matoma ir girdima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Bet ar ten ji vertinama ir pripažįstama? Net jeigu ir taip, nereikia užmiršti, kad kažkada ir Hitleris (1938 metais) su Stalinu (1939 ir 1942 metais), o 2007 metais ir dabartinis prezidentės priešas V.Putinas buvo paskelbti įtakingiausiais pasaulio žmonėmis. Ar ji ir kartu mes visi norime tokios pat šlovės Lietuvai?
Prezidentė negali atsikratyti savo kompleksų, išrauti iš psichikos gelmių suvešėjusių sovietinio ir autoritarinio mąstymo daigų ir, pati to nesuprasdama, tapo psichologiniu V.Putino klonu. Ji agresyvi, tiesmukiška ir kategoriška. Jos mąstymo ir kalbėjimo stilius panašus į V.Putino. Taigi ir Lietuvoje turime tipišką autokratišką valstybės vadovę.
Mūsų visuomenės branda ir pasirengimas demokratijai – menki, daug žmonių nesąmoningai, o kartais ir atvirai trokšta „kietos rankos“ ir „valstybės šeimininko“. Šį poreikį skatina tai, kad dauguma kitų politikų – visiškai silpni ir raliai neatstovauja šalies piliečiams. Prezidentė yra populiari ir gerbiama, nes atrodo stipri ir ryžtinga. Jos bijo dauguma kitų politikų ir aukščiausių valstybės pareigūnų, ir ji tuo atvirai mėgaujasi. Tai – jos stiprybės ir autoriteto įrodymas sau pačiai, silpnavaliams ir nekompetentingiems politikams ir didžiajai daliai visuomenės.
Prezidentė nėra ir negali būti demokratiška valstybės vadovė. Ji nežino ir nesupranta, kas tai yra. Be to, ji neturi konstruktyvios ir ilgalaikės valstybės raidos strategijos, nesugeba ir nenori telkti kūrybiškų valstybės pažangą skatinančių žmonių ir visuomeninių organizacijų, nemoka diskutuoti ir bendradarbiauti. Ji moka tik skaldyti, kontroliuoti ir kariauti, kaip ir pridera autokratiškam valstybės vadovui.
Premjeras – kitokio, įvairiapusiškesnio braižo žmogus. Jis gali atrodyti tolerantiškas, lankstus ir pakantus. Esant reikalui ar netekęs kantrybės gali pasirodyti kaip ryžtingas ir tvirtas vadovas. Tačiau dažniausiai tai tėra jo politinės kaukės. Jis neretai kalba apie vakarietišką vadybą, tačiau iš tikrųjų tai, ką jis daro, yra gana sumani rytietiška vaidyba.
Jis geresnis aktorius nei prezidentė ir tai padeda jam išlikti populiariam. Tačiau nuolatinis nuomonės ir pozicijos kaitaliojimas, rimtų pokyčių baimė bei noras įtikti visiems – skandinavų bankams, stambiajam verslui, rinkėjams, partiečiams, koalicijos partneriams ir dar daug kam – rodo, kad ir jam svarbiausia būti matomam, gerai vertinamam ir to dėka išsilaikyti valdžioje. Tai jam, kaip ir prezidentei, gerai sekasi.
Sprendimus esminiais finansiniais ir energetiniais klausimais, jau nekalbant apie užsienio politiką, dažniausiai priima ne jis, o prezidentė. Ne vieną kartą jis yra pavadinęs ją ministre pirmininke, nors po to ir pasitaisydavo. Bet tai ir jo elgesys bei emocijos grįžus iš pirmadieninių „instruktažų“ pas prezidentę, bent jau pirmaisiais kadencijos metais rodė, kad jis nesijautė tikruoju Vyriausybės ir Lietuvos vadovu. Nepaisant to, jis sugeba jį vaidinti ir nemažai kas tuo tiki.
Sprendimus dėl santykių su stambiaisiais bankais, niekam tikusios ir brangiai kainuojančios antrosios pensijų sistemos pakopos pertvarkymo, reikalingo, bet neefektyvaus dujų terminalo priėmė ne jis. Europos Sąjungos vadovų taryboje Lietuvai atstovauja prezidentė, nors privalėtų premjeras. Dažniausiai jis – viso labo prezidentės ir jos atstovų vyriausybėje ir kitur valios vykdytojas, o ne politikos svarbiais valstybės gyvenimo klausimais formuotojas.
Premjeras neturi net elementarios valstybės plėtros ir esminių jos problemų sprendimo vizijos ir gebėjimų bei paskatų telkti aplink save stiprius ir kompetentingus žmones. Kaip ir prezidentė, kuri dėl savo tiesmukiškumo tai netgi atvirai deklaruoja. Jai nereikia jokių patarimų, ji pati viską supranta ir nusprendžia. Premjeras, kaip ir dera „politiniam chameleonui“, yra apsistatęs begale patarėjų tiek partijoje, tiek Vyriausybėje. Tačiau jam jie reikalingi tik tam, kad padėtų jo politinės vaidybos ir propagandos teatre.
Premjerui, siekiančiam išsaugoti populiarumą, rūpi du dalykai – kaip išlaikyti BVP augimą ir iliuziją, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, kai valdžioje yra jis ir jo partija. To siekdamas jis deda didžiules pastangas, kad būtų įsisavinta kuo daugiau ES paramos lėšų. Tai – kasdienis jo rūpestis ir prioritetas visuose pasitarimuose. Šiomis lėšomis finansuojamų projektų ekonominis efektyvumas ir iš ko gyvens Lietuva, kai ši parama išseks, nei jam, nei kitiems Lietuvos politikams nerūpi. Svarbu, kad bet kokia kaina augtų BVP.
Lietuvos politikai gyvena nuo biudžeto iki biudžeto, jo subalansavimą nukeldami vis į tolesnę ateitį. Lygiai taip, kaip asocialūs alkoholikai gyvena nuo pašalpos iki pašalpos. Eilinį kartą pritrūkę lėšų, jie karštligiškai ieško. iš kur jų gauti. Apie gyvenimą pagal pajamas (subalansuotą biudžetą) ir gyvenimo būdo keitimą (aukštesnę politinę kultūrą ir atsakomybę) alkoholikai, kaip ir mūsų politikai, tik kalba, bet padaryti nieko negali ir nenori.
Socialdemokratų partijoje dominuoja buvusio Alytaus mero J.Krasnicko nuostatų ir moralės žmonės. Prieš kelis mėnesius paviešintos jo kalbos apie valstybę ir jo amoralų bei grobuonišką požiūrį į ją – labai iliustratyvūs.
Didžioji dauguma vadinamųjų socialdemokratų visada pasirengę pasinaudoti postais ir pareigomis, aukštai vertina su jomis susijusias oficialias ir neformalias privilegijas, tik taip atvirai kaip J.Krasnickas apie tai nekalba. Bet jų elgesys ir moralinės nuostatos tai akivaizdžiai įrodo. Jokio aiškaus ir viešo J.Krasnicko pasmerkimo ir atsiribojimo nuo jo kalbų partijoje taip ir nebuvo. Nes nėra nuo ko atsiriboti – jo išsakytos mintys dera su kitų partijos „bičiulių“ pažiūromis.
Per visą laiką sutikau tris ar keturis šios partijos narius, kurie nuoširdžiai rūpinosi ir domėjosi valstybės ateitimi ir socialdemokratija. Visi kiti „bičiuliai“ – tipiški darbo vietos arba verslo sandorių ieškotojai, pataikūnai ir visokie tarpininkai. Jokios realios socialdemokratinės ideologijos ši organizacija neturi, jos atstovai savo suvažiavimuose ir viešojoje erdvėje viso labo žongliruoja keliais pabodusiais lozungais. Nepaisant to, šis darinys vis tik yra mažiausia šios valdančiosios koalicijos blogybė ir galbūt su rimtomis išlygomis jį galima būtų vadinti politine partija.
Kitos dvi valdančiosios koalicijos narės nėra jokios politinės partijos, nors taip ir vadinasi. Tai – paprasčiausi įdarbinimo ir verslo sandorių tinklai, kurių nariai naudojasi ES parama, ministerijomis, savivaldybėmis ir visomis kitomis valstybės institucijoms paprasčiausios asmeninės ir grupinės naudos siekimui, dažnai to net neslėpdami. Apie jokią ideologiją ar valstybės problemų sprendimą ten iš viso nėra su kuo kalbėti.
Buvęs populiarus ministras, dabartinis Europos Parlamento narys V.Mazuronis, nors kai kurių verslininkų ir apžvalgininkų vertinamas kaip daug nuveikęs teritorijų planavimo srityje, iš tikrųjų yra vienas didžiausių mano kada nors matytų demagogų ir populistų. Kuriam, kaip ir daugumai kitų, terūpi tik jo paties gerbūvis ir karjera. Jo migracija į moraline prasme giminingą jam organizaciją ir siekis jai vadovauti – to įrodymas.
Iliustratyvus ir ministrės A.Pabedinskienės pavyzdys. Jos dalykinė kompetencija – žemiau bet kokios kritikos ribos. Šių metų „Sodros“ biudžetas, už kurį ji yra tiesiogiai atsakinga, patvirtintas šiurkščiai pažeidžiant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20-ą straipsnį. Apie tai puikiai žino ir premjeras, ir prezidentūra. „Sodros“ būklė – apverktina, nes susikaupusios ir toliau augančios skolos ji niekada nepajėgs grąžinti. Nepaisant to, svarstoma jos vadovaujamos ministerijos užsakymu parengta „Sodros“ reforma, įskaitant ir tolesnį pensinio amžiaus ilginimą.
Bet kokia reforma, neperkėlus „Sodros“ skolos ir pensijų fondų finansavimo naštos į valstybės biudžetą, neperdarius šių metų „Sodros“ ir valstybės biudžetų, kad jie atitiktų minėto įstatymo reikalavimus, yra beprasmė. O pensinio amžiaus ilginimas yra visiškai nepagrįstas ir yra paprasčiausias mokesčių naštos didinimas šalies gyventojams, nes gyvenimo trukmė išėjus į pensiją Lietuvoje beveik neilgėja ir yra viena mažiausių visoje ES.
Įdomus ir pensijų kompensavimo atvejis. Po Konstitucinio Teismo sprendimo visas pensijas galima buvo be jokių finansinių problemų kompensuoti jau pernai. Nuskambėję premjero aiškinimai, kodėl to negalima daryti – daugiau nei juokingi. Valdantieji gudrauja ir nusprendė kompensacijas išdėstyti iki 2016-ųjų, o dalį – gal net iki 2020 metų. Jie tikisi, kad taip pensininkai juos prisimins ir būtent tais metais – kaip vištos pabėrus joms grūdų – ateis iki Seimo rinkimų urnų ir balsuos už juos. Kodėl tam neprieštarauja pensininkų organizacijos, prezidentė ir kodėl miega opozicija – visiškai nesuprantama.
Nepaisant apgailėtinos ministrės A.Pabedinskienės kompetencijos ir kaip niekuomet prastos jos globoje esančios „Sodros“ būklės, premjeras ją toliau laiko Vyriausybėje, vis pagirdamas, kad ministrė labai stengiasi. Neseniai ją parėmė ir prezidentė, pareiškusi, kad ministrė gali toliau dirbti. Gal ir prezidentūroje niekas nesugeba suprasti, kad būtina laikytis „Sodros“ veiklą reglamentuojančių įstatymų, o prieš vykdant reformas reikia išspręsti elementarias finansines ir teisines problemas.
Akivaizdu, kad Lietuvoje reikia ir tokių politikų kaip A. Pabedinskienė, kurie nuolankiai vykdo aukščiau stovinčių kolegų partijoje ir vyriausybėje valią ir nekelia jiems jokių rūpesčių.
Tai, kad šiuo metu vykdomas bergždžias žodžių karas su Kremliumi ir neva rengiamasi gintis nuo jo okupacijos, paranku visai šiai lietuviškųjų „homo politicus“ grupuotei. Nes kritiką jie ir juos saugantys pataikūnai kitose valstybės institucijose vertina kaip valstybės žeminimą ir tarnavimą Kremliui. Jie nesupranta, kad jie ir valstybė – ne tas pats, o kritika – būtina demokratijos gyvavimo ir plėtros sąlyga.
Prezidentė užduoda karingą toną, didžioji dalis kitų politikų nuolankiai ir patogiai prie jo prisiderina ir, su retomis išimtimis, kaip papūgos kartoja tą patį arba tyli. Kai gaudžia karo trimitai ir visuomenėje plinta baimė, nebūtina gilintis ir spręsti jokių esminių ilgalaikių Lietuvos problemų – katastrofiško gyventojų skaičiaus mažėjimo tempo, rekordiško savižudybių skaičiaus, menko švietimo sistemos ir ekonomikos konkurencingumo, apgailėtinai žemo pačių politikų kompetencijos ir atsakomybės lygio.
Tereikia dalyvauti tuščiame propagandiniame kare su Kremliumi bei toliau sėti nerimą šalyje. Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra suras dar kelis vietinius Kremliaus „agentus“ ar „teroristus“, taip visuomenė bus paskatinta dar labiau telktis aplink mus neva ginančius politikus. Tie, kurie mano kitaip, ir toliau bus vadinami valstybės priešais. Paprasta, patogu ir jau išbandyta daugybę kartų kitose šalyse, taip pat ir V.Putino režimo. Tereikia toliau klonuoti tai, ką daro jis.
Apie tai, kodėl Lietuvoje susikūrė tokia ydinga, sau tarnaujanti politinė sistema ir kaip ją reikėtų keisti – kituose rašiniuose.