Stanislovas Buchaveckas | „Lietuvos žinios“
Praėjusį penktadienį „Istorijos“ puslapiuose buvo kritiškai pažvelgta į neseniai knygynuose pasirodžiusios profesoriaus istoriko veterano Henriko Šadžiaus monografijos „Tautos drama (1939–1953)“ dalį, skirtą Algimantui Zaskevičiui. Jis, 1947-aisiais pamynęs partizanų priesaiką, nudreifavo iki okupantų bolševikų agento smogiko kasdienybės (skaityti ČIA – Tiesos.lt red. past.). Šįkart – pasakojimas apie garbingą jo tėvo Stasio Zaskevičiaus gyvenimą.
Šiame pasakojime taip pat šiek tiek remsimės H. Šadžiaus studija apie du Zaskevičius – tėvą Stasį ir sūnų Algimantą. Tačiau, kaip ir kalbėdami apie sūnų, nedidelės apimties straipsnyje atskleisime tik nedaugelį Stasio Zaskevičiaus gyvenimo ir veiklos faktų. Beje, S. Zaskevičiui skirtos H. Šadžiaus knygos dalį įdomu skaityti dar ir todėl, kad per herojaus gyvenimo ir veiklos peripetijas atskleidžiama lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos panorama nuo XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių, nors, aišku, daugiausia dėmesio skirta stalinizmo laikotarpio kontekstui. Kita vertus, tenka konstatuoti, kad faktai ar jų interpretacijos kai kur yra parinkti pagal išankstines prieštaringas profesoriaus nuostatas, tačiau tai atperka archyvinių šaltinių gausa ir stilius, kurį kaip malonų ir tinkamą įvertins net priekabus skaitytojas.
Tėvas skatino mokytis
Būsimasis generolas gimė 1892-ųjų rugpjūčio 21 dieną tuometinės Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Resurso vienkiemyje, vietovėje, kuri dabar priklauso Lazdijų rajonui. Tai – Dzūkija, tiksliau, jos paribys su Lietuvos regionu, kurį dabar vadiname Suvalkija. Brolių jis neturėjo. Buvo tik seserys (už jį jaunesnės Ona ir Stefanija). Stasiukas buvo gabus mokslams. Vaikystėje, nors anksti neteko motinos (mirė 1899 m.), lankė Rudaminos pradžios mokyklą. Ją baigė 1902 metais. Jaunystės mokslo metai buvo susiję su Seinų berniukų gimnazija, jos baigimo atestatą gavo 1912 metais. Nors materialinė padėtis buvo sunki, skatinamas tėvo, tais pačiais metais Stasys įstojo į Peterburgo universitetą. Čia Fizikos-matematikos fakultete jis studijavo matematiką. Jaunuoliui nebuvo svetimi lietuvybės reikalai, nes studijuodamas suartėjo su veiklesniais lietuviais. Spėjo išklausyti tik penkių semestrų kursą.
Karas ir šeimos rūpesčiai
Stasio studijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Teko grįžti į Lietuvą. Paskui buvo trumpalaikiai kursai Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, išbandymai Pirmojo pasaulinio karo apkasuose ir rusų kariuomenės dalinių štabų būstinėse. 1916-ųjų rugpjūčio 10 dieną 275-ojo pėstininkų pulko štabo adjutantas karininkas S. Zaskevičius, būdamas priešakinėse kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos fronto pozicijose, vokiečiams panaudojus dujas, buvo apnuodytas. Tai ir vėliau atsiliepė jo sveikatai. Pasigydęs ir grįžęs į frontą S. Zaskevičius ne kartą pasižymėjo, buvo apdovanotas keliais ordinais. Fronte sutiko ir Rusijos caro patvaldystę užbaigusią 1917 metų Vasario revoliuciją. Netrukus po jos buvo pakeltas poručiku (aukštesnis karininko laipsnis) ir štabskapitonu.
Pulko, kuriame tarnavo, štabui esant Siedliščės dvare (Ašmenos apskrityje), čia kartu su vyru gyvenusi žmona Juozapina Bagdonaitė 1917-ųjų rugsėjo 10 dieną pagimdė sūnų Algimantą – antrąjį aptariamos knygos herojų. Padidėję šeiminiai rūpesčiai nesutrukdė S. Zaskevičiui dalyvauti lietuvių kareivių organizacinėje veikloje.
Tuo metu Lietuva buvo užimta vokiečių, kurių administratoriai įvairiomis rinkliavomis negailestingai plėšė jos gyventojus. Tad Rusijos kariuomenės lietuvių karių įvairaus lygio (pulko, armijos, korpuso) suvažiavimai vyko Rusijos miestuose ir miesteliuose. S. Zaskevičius dalyvavo ir visos Rusijos kariuomenės lietuvių karių atstovų suvažiavime Petrograde. Čia buvo išrinktas į 16 asmenų komitetą, kuris svarstė galimą būsimą Lietuvos valdymo formą, ėmėsi formuoti tautinius lietuvių dalinius. Deja, planus organizuotai grįžti į Lietuvą sužlugdė po 1917-ųjų lapkričio 7 dienos perversmo valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai. 1918-ųjų pradžioje jie likvidavo tautinius lietuvių dalinius, nes jų kariai (skirtingai nei kaimynai latviai) nepanoro kautis raudonųjų pusėje.
Grįžimas į Lietuvą
Rusijoje valdžią kartu su mažesniais partneriais eserais užgrobę bolševikai 1918-ųjų pradžioje nutraukė derybas su kaizerine Vokietija, ir šios daliniai be didesnio pasipriešinimo patraukė į Rytus, užimdami dideles buvusios caro imperijos teritorijas. 1918-ųjų vasario 17 dieną jau minėtame Siedliščės dvare (netoli Molodečno geležinkelio stoties) pulko vado adjutanto pareigas einantį štabskapitoną S. Zaskevičių vokiečiai internavo. Santykinėje nelaisvėje jis išbuvo tris mėnesius.
Šeimai ištrūkti iš slegiančios ir varganos izoliacijos vokiečių kareivių priežiūroje padėjo anksčiau Minske Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti išrašytas liudijimas. 1918 metų gegužės pabaigoje karių tremtinių vagone Stasys su sergančia žmona ir kūdikiu Algimantu grįžo į Lietuvą, kuri vasario 16-ąją jau buvo paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, bet jos gyventojus tebeplėšė vokiečių administratoriai.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt.